Priekulėje susitinka tradicija ir šiuolaikinė kūryba

Kultūros ministerija Priekulės meno ir kultūros centrą premijavo už novatorišką veiklą

Priekulės meno ir kultūros centras šią vasarą dovanoja įvairialypę kultūrinių renginių programą, kurioje susipina šiuolaikinis menas, teatras, muzika ir Mažosios Lietuvos tradicijos. Jais siekiama stiprinti bendruomeniškumą, kultūros prieinamumą, puoselėti istorinį ir kultūrinį šio krašto identitetą. „Vasaros renginiai kviečia ne tik dalyvauti kultūriniame gyvenime, bet ir iš naujo atrasti krašto tradicijas, žmones ir istorijas. Priekulės MK centras – vieta, kur susitinka tradicija ir šiuolaikinė kūryba“, – kalbėjo centro direktorė Rūta STEPONAVIČIENĖ, atsakiusi į „Bangos“ klausimus.

Praėjusią savaitę Kultūros ministerija pranešė, kad Priekulės meno ir kultūros centrui, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centrui bei Šilutės kultūros centrui paskirtos Kultūros ministerijos premijos už pastarųjų penkerių metų aktyvią ir kryptingą veiklą.
Priekulės meno ir kultūros centras premijuojamas už kūrybingą, novatorišką veiklą, skatinančią kultūrinės raiškos įvairovę, bei už profesionaliojo meno kūrimą ir sklaidą.
Vasara kupina festivalių
Priekulės MK centro vasara kupina festivalių. Renginių ciklas prasidėjo alternatyvaus garso festivaliu „Švinas“, kuris subūrė eksperimentinės muzikos ir tarpdisciplininio meno kūrėjus. Birželį taip pat šurmuliavo Mažosios kultūros sostinės pagrindinis renginys „Alasas lietuvininko kieme“ ir tradicinė Joninių šventė Agluonėnuose.
Birželio pabaigoje bendruomenę ir svečius suburs Drevernos žvejų šventė „Ant marių kraštelio“, liepos pradžioje – Priekulės MK centro kūrybiškas vietokūros tarptautinis Vilhelmo teatrų festivalis „Sugrįžimai“. Jo tikslas – per meną ir bendruomeniškumą atverti naujus būdus pažinti kraštą ir jo istoriją.
Valstybės dienos minėjimą papildys bendras „Tautiškos giesmės“ giedojimas ant istorinio Priekulės metalinio arkinio tilto per Miniją, anksčiau vadinto Vymerio tiltu. Šiemet jo istorinis jubiliejus – 140 metų.
Vasaros viduryje Priekulės Vingio parką užlies tradicinė miesto ir žirginio sporto šventė Klaipėdos rajono mero ir Edmundo Klimovo taurėms laimėti.
Kūrybinės laisvės simbolis
– Kaip gimė alternatyvaus garso festivalio „Švinas“ sumanymas?
– Tai atsirado iš noro praplėsti kultūrinį lauką Priekulėje ir supažindinti bendruomenę su muzikos ir meno formomis, kurios regionuose girdimos rečiau. Dažnai alternatyvioji, eksperimentinė ar industrinė muzika lieka didžiųjų miestų kultūrinio gyvenimo dalimi, o mažesniuose vyrauja tradiciniai renginių formatai. Norėjosi šį įsivaizdavimą pakeisti ir parodyti, kad šiuolaikinė, drąsi kūryba gali būti aktuali bei įdomi ir regionų bendruomenei.
Priekulės ir Klaipėdos krašto savitas charakteris: čia susipina industrinis paveldas, vandens keliai, Mažosios Lietuvos istorija, gamta ir stiprus vietos identitetas. Būtent šio krašto atmosfera tapo vienu iš svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Ieškojome festivalio, kuris ne tik pristatytų muziką, bet ir kalbėtų apie vietą, jos istoriją, garsus, aplinką. Pamažu gimė mintis apie renginį, kuriame garsas būtų ne tik koncertas, bet ir patyrimas.
Ypatingas dėmesys skiriamas ne tik muzikinei programai, bet ir scenografijai bei teatrališkam vizualumui. Festivalio erdvės kuriamos taip, kad vaizdas taptų ne fonu, o lygiaverte patyrimo dalimi. Festivalio pavadinimas neatsitiktinis. Mažosios Lietuvos spaustuvės spaudos draudimo laikotarpiu tapo lietuviško žodžio židiniais, spaustuvėje buvo naudojamos raidės iš švino. Iš jų buvo renkami laikraščių puslapiai, knygos ir leidiniai, formavę lietuvišką tapatybę.
Šiandien festivalis šią istorinę medžiagą interpretuoja naujai – vietoj spausdinto žodžio skleidžiamas garsas. Kaip anuomet švinas skleidė mintį ir kultūrą, taip dabar jis tampa alternatyvios muzikos, eksperimentų ir kūrybinės laisvės simboliu. Pirmojo alternatyvaus garso festivalio „Švinas“ programą sudarė trys išskirtiniai Lietuvos eksperimentinės muzikos scenos projektai: „Girnų giesmės“, „Donis“ ir „Romowe Rikoito“. Rinkomės atlikėjus, kurių kūryboje – garsinis eksperimentas, baltiškoji kultūra, ritualinė estetika ir vietos atminties temos. Ši programa leido pristatyti ne tik alternatyviąją muziką, bet ir savitą kultūrinį pasakojimą, artimą Mažosios Lietuvos istoriniam ir dvasiniam kraštovaizdžiui.
Kartas jungianti forma
– Derinate modernumą ir tradiciją?
– Manome, kad tradicija ir modernumas nėra priešybės. Atvirkščiai – tradicija tampa gyva tik tada, kai permąstoma ir aktualizuojama šiandienos žmogui. Štai kodėl savo veikloje nuolat ieškome būdų, kaip Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, istorijas, papročius ir vietos tapatybę pristatyti šiuolaikinėmis meninėmis formomis. Tai ypač atsiskleidžia mūsų festivaliuose. Alternatyvaus garso festivalyje „Švinas“ šiuolaikinė eksperimentinė muzika susitinka su baltiškosios kultūros motyvais ir krašto istorine atmintimi. Vilhelmo teatrų festivalyje vietos istorijos pasakojamos pasitelkiant šiuolaikinį teatrą, performansą ir netradicines erdves. Net tradicinėms bendruomenių šventėms šiandien ieškoma naujų formų, kurios būtų patrauklios skirtingoms kartoms. Tradicijos nelaikome praeities reliktu. Mums ji – kūrybos įkvėpimo šaltinis. Siekiame, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldas būtų ne tik prisimenamas, bet ir patiriamas šiuolaikiškai – per teatrą, muziką, meną ir bendruomenines iniciatyvas.
Teatras neapsiriboja scena
– Kuo ypatingas šiemet vyksiantis Vilhelmo teatrų festivalis?
– Jis vyksta penktą kartą, todėl pasirinkta tema „Sugrįžimai“ – ne tik pavadinimas, bet ir pagrindinė idėja. Tai kvietimas sugrįžti į anksčiau aplankytas vietas, iš naujo pažvelgti į Karaliaus Vilhelmo kanalo kraštovaizdį, apmąstyti per 5 metus įvykusius pokyčius ir dar kartą patirti ryšį su šio krašto istorija ir bendruomene.
Festivalis išsiskiria tuo, kad teatras čia neapsiriboja scena. Žiūrovai tampa kelionės dalyviais – jie keliauja per skirtingas erdves, persikelia per istorinį Karaliaus Vilhelmo kanalą, plaukia laivais, rieda dviračiais ir pėsčiomis įveikia maršrutą tarp stotelių. Kraštovaizdis – nebe dekoracija, o svarbi festivalio pasakojimo dalis. Dar viena šių metų stiprybė – itin įvairi programa. Žiūrovų laukia net aštuonios meninės stotelės, kuriose dalyvaus Lietuvos ir užsienio kūrėjai: Vokietijos teatro trupė „Antagon Theater AKTion“, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos lėlių teatras, Priekulės Ernsto Vicherto teatras, atlikėja Tamsaulė, pantomimos teatras „A“, Vytautas Labutis su Doniu, menininkė Rūta Jankevičiūtė, bendruomenės briedžių trupė. Programa jungia teatrą, šokį, muziką, vizualųjį meną ir bendruomenės iniciatyvas. Svarbiausia, kad festivalis kalba apie vietą. Jis gimsta ne perkeliant spektaklius į gamtą, o kuriant meninius įvykius, kurie neatsiejami nuo Karaliaus Vilhelmo kanalo, Mažosios Lietuvos istorijos ir čia gyvenančių žmonių. Kasmet festivalis tampa savotiška kultūrine ekspedicija, kurioje susitinka paveldas, šiuolaikinis menas ir gyva bendruomenė.
Atskleis pamario gyvenimo būdą
– Kuo nustebins tradicinė žvejų šventė „Ant marių kraštelio“ Drevernoje?
– Nustebins autentiškumu. Tai ne renginys, kuriame žvejiškos tradicijos tampa tik dekoracija – Drevernoje jos vis dar gyva vietos tapatybės dalis. Birželio 27 d. lankytojai galės ne tik stebėti koncertus, bet ir pažinti pamario gyvenimo būdą, tradicinius amatus, laivadirbystės istoriją bei žmones, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo Kuršių marių. Vienu iš istorinių akcentų taps nemokamas ekspozicijos „Laivadirbio skrynią atvėrus“ lankymas ir ekskursijos Jono Gižo etnografinėje sodyboje. Čia atsiveria unikali galimybė prisiliesti prie laivadirbystės paveldo, suformavusio viso pamario krašto gyvenimą.
Šventėje taip pat veiks gyvoji senųjų amatų ir tradicijų erdvė „Saulėgrįžos taku“, edukacinė programa šeimoms „Žuvies kelias“, folkloro kolektyvų pasirodymai ir bendruomenės iniciatyvos, leidžiančios ne tik stebėti, bet ir patirti tradicijas.
Šiemet Drevernos žvejų šventėje „Ant marių kraštelio“ lankytojai turės galimybę susipažinti su kilnojamąja fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“. Joje pristatomas Klaipėdos krašto architektūrinis paveldas – raudonų plytų pastatai, iki šiol formuojantys išskirtinį Mažosios Lietuvos kraštovaizdį. Nuotraukose įamžintos mokyklos, pašto stotys, bažnyčios, geležinkelių objektai ir kiti istoriniai statiniai, liudijantys regiono raidą ir bendruomenių gyvenimą. Tai ne tik architektūros dokumentika, bet ir pasakojimas apie nykstantį paveldą, kuris vis dar gyvas žmonių atmintyje ir vietos tapatybėje. Ypatingą emocinę atmosferą kurs vakarinė programos dalis. Viena jautriausių šventės tradicijų – atminimo vainiko plukdymas į marais, pagerbiant negrįžusius žvejus. Tai akimirka, primenanti, kad pamario kultūra gimė iš žmogaus ir vandens santykio, kuriame buvo ir grožio, ir rizikos. Vakare žiūrovų lauks akustinis G. Vilkickytės koncertas bei grupė „Baltasis Kiras“.
Premjeroje – naujų aktorių debiutas
– Agluonėniškių kasdienybę praturtino „Alasas lietuvininko kieme“?
– Šiemet renginį paįvairino klojimo teatro premjera, sukurta pagal Žemaitės apysaką „Petras Kurmelis“ (režisierius Donatas Savickis). Džiugu, kad Mažosios kultūros sostinės titulas sudomino Agluonėnų bendruomenę, ir teatro kolektyvas pasipildė būriu naujų narių, kurie debiutavo premjeroje.
Klasikinis lietuvių literatūros kūrinys šiame pastatyme įgijo naują – bendruomeninę interpretaciją. Agluonėniškiai istoriją perkėlė į savo kultūrinį kontekstą, išryškindami ne tik kūrinio socialines temas, bet ir žmogaus pasirinkimą, santykių bei kasdienybės universalumą. Spektaklis išskirtinis, nes jame susitinka literatūros klasika ir gyvas vietos žmonių pasakojimas. Aktoriai įneša savo patirtis, kalbėseną ir humoro jausmą, taip kurdami artimą ir atpažįstamą sceninį pasaulį. Toks kūrybinis sprendimas leido „Alasui lietuvininko kieme“ tapti ne tik teatriniu renginiu, bet ir bendruomenės interpretacija apie žmogų, jo pasirinkimus ir laikmečio moralinius klausimus, kuriuos Žemaitė savo kūryboje atskleidė daugiau nei prieš šimtmetį.
Virginija LAPIENĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas