Prisėskim…

Visaip gyvenime nutinka. Prisėsti tenka ne tik kojoms pavargus, bet ir išgirdus netikėtą žinią, tiek pranašaujančią didelį džiaugsmą, tiek kertančią netikėtu skausmu. Gera prisėsti su mielu žmogum puodelio arbatos, aptarti tai, ką išmąstai vienatvės valandom. Tada savotiškai pasitikrini, ar dar neiškritai iš gyvenimo tėkmės, ar negyveni tik karu, kainomis, ligomis ir politika. Jeigu atsakymas sukasi apie žodį „Taip“, verta suklusti. Ne tik suklusti, veikiau išsigąsti – tuoj arbatą teks gerti vienai ar vienam, nes juodas matymo laukas greitai atgraso ir kantriausią pašnekovą.
Tik kiek daugiau nei mėnuo praėjo nuo susitikimo su poete Dalia Teišerskyte Gargžduose, o žmogaus jau nėra, ir miesto bibliotekoje pristatyta knyga „Paskutinių lapų išleistuvės“ su poetės autografu įgauna simbolinę prasmę. Vis dėlto neišdildomą įspūdį paliko ne eilėraščiai, jie niekur nedings, tai palikimas, bet tos susitikimo valandos šviesa, žmogaus gebėjimas žavėtis gyvenimu. Kaip nuoširdžiai poetės buvo džiaugiamasi savo susikurtais namais, ta nuotaika, kai ankstyvą rytmetį gali po sodą vaikščioti basa, žmonėmis, su kuriais tenka bendrauti. Ir jokios nevilties ar skausmo užuominos, tik dėkingumas. Už gyvenimą, už įkvėpimą kurti, už bendrystę. Net susirinkusieji į susitikimą buvo apdovanoti pačiais gražiausiais žodžiais, nestokota ir humoro, ir įkvepiančių minčių apie ateitį, ir palinkėjimų. Tad žinia apie D. Teišerskytės mirtį ne vienam, manau, buvo netikėta, verčianti prisėsti.
Nežinau, ar daug tokių šviesių valandų gargždiškiams teko išgyventi bendraujant su kita charizmatiška asmenybe – Zita Kelmickaite. Kaip ten bebūtų, jai atminti pastatytas suolelis parke vis tiek labai gražus įsijungimas į atminties saugojimą. Žmonės pavargo nuo paminklų, jie tiesiog per sunkūs šiam metui. Apskritai vieni juos stato, kiti griauna, treti iš viso to kraunasi žinomumo kraitį ir ima šmėžuoti politikos lauke, tačiau pagarbos tame nedaug. Kalbantis su vyresnės kartos gargždiškiais ne kartą nuskamba mintis, kad bent jau atminties suolelio seniai reikėjo ir mūsų miesto šviesuoliui Jonui Kudžmai. Apie šį žmogų, apie jo šeimą savo laiku sukosi visas Gargždų kultūrinis gyvenimas. Tai pas jį užsukdavo ir tremties metų bičiulis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo abu traukdavo į miesto parką pasigrožėti Minijos slėniu, prieš akis atsiveriančiu piliakalniu, prisėdę pasidalinti prisiminimais.
Žinoma, kyla mintis, jog be paminklų jau gyventi nebemokam. Tad juos galima statyti nebent tiems Lietuvai nusipelniusiems žmonėms, nuo kurių gimimo praėję maždaug pusantro šimto metų ir bent jau 50 metų nuo mirties. Tik taip galima išvengti kontraversiškų vertinimų, dvejonių ir negarbingų diskusijų. Geriausias pavyzdys – miesto parke pastatytas paminklas gargždiškiui kunigui ir poetui Mykolui Vaitkui. Prieš 30 metų apie šį žmogų gal tik vienetai žinojo. Gimęs ir užaugęs Gargžduose, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, o, be to, dar ir kunigas, aišku, ilgam laikui buvo ištrintas iš mūsų kultūros, tad jo sugrįžimas turėjo būti gerai apgalvotas. Greičiausiai ne vienas miestelėnas su jauduliu laukė, kaip čia atrodys tas paminklas, kaip jis derės parko aplinkoj. Ar tai nebus svetimkūnis, kurį norėsis ratu apeiti? Rezultatas nudžiugino, pagaliau Gargžduose galima kažką parodyti, galima miestą pristatyti kaip Mykolo Vaitkaus gimtinę. O tai kur nors kalbai pasisukus apie Gargždus, tuoj būdavo imta bėgioti po rajoną: Priekulė, Vanagai, Kark­lė, bet rajono centras tarsi likdavo nuošaly, tik kaip pradžios taškas. Dabar puikiai parinkta paminklo vieta ir pati skulptūrinė kompozicija jau traukia žmones. Prisėdę prie kūrybinio stalelio žmonės fotografuojasi, skaito įrašus, domisi pačia kūrėjo asmenybe. Skeptikų gąsdinimai, jog prie to stalelio sėdės vietos girtuokliai, šalia knygų pasistatę butelį ir dalinsis silkės galva, nepasitvirtino. Kas nuo to apsaugo? Neabejotinai – grožis. Kaip įsižiebusi šviesa apsaugo nuo juodų kėslų, kaip gebėjimas džiaugtis – nuo pesimizmo ir nevilties, taip skoningai sukurtas grožis – nuo bjaurojančių poelgių.
Taigi prisėskim. Prasidėjo adventas – tylos, ramybės, švenčių laukimo metas. Kur benuskubėsim tomis susiaurėjusiomis gatvėmis ir užsnigtais kiemais, kuriais tenka ne eiti, o tiesiog klampoti arba lėtai slinkti mašinų sraute. Žiema. Taip, balta, graži, bet nei pirma, nei paskutinė, todėl jos reikia laukti ir jai ruoštis, o ne sėdėti, kaip sakoma, rankas sudėjus.