• 9 rugpjūčio, 2022
|

Prisikėlimo džiaugsmas – į kiekvieno tikinčiojo širdį

Po Didžiosios savaitės, apmąstymų laiko – rytoj pilna paguodos, džiaugsmo Prisikėlimo šventė. „Nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų žmogų sugniuždyti ar sunaikinti. Didžioji Velykų žinia – žmogus yra amžinas“, – kalbėjo Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kanauninkas Viktoras Ačas.

Priekuliškiai renkasi artimą bendruomenę

Po spalvingos Verbų šventės pirmadienį Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje vyko pasiruošimo darbai artėjančioms Velykoms – džiaugsmingai Prisikėlimo šventei. Vieni savanoriai dažė sienas, nes, pasak šios parapijos klebono kanauninko Viktoro Ačo, praėjo 6 metai po to, kai paskutinį kartą jos buvo atnaujintos, kiti keitė šviestuvus. „Parapijoje yra grupelė vyrų, prisidedančių prie bažnyčios gražinimo, tvarkymo – jie nuolat savanoriauja. Ateina ir moterų, netgi daugiau jų, bet šioms kai kurie darbai per sunkūs, – atskleidė kunigas Viktoras. – Neturime daug pinigų, todėl reikia pasikliauti savo bendruomene ir padaryti darbus. Už nedidelę sumą mes padarome daug, o kitiems už tuos pačius darbus prireikia žymiai didesnių pinigų.“

Septintus metus šioje parapijoje tarnystę atliekantis klebonas kanauninkas V. Ačas kalbėjo, jog kažkokių pastangų nereikia pritraukti žmones: yra parapijos branduolys – apie 50 aktyvių žmonių, kurie užsiima savanoriška veikla – kažką darydami, kurdami atranda save. „Jie sutinka žmonių, į kuriuos gali atsiremti, su kuriais smagu bendrauti. Bendruomenėje atpažįsta Dievo veikimą – pajaučia antgamtinę stiprybę, susilietimą. Čia žmonės suranda prasmę ir džiaugsmą“, – kalbėjo kunigas Viktoras.

Pasak jo, žmonės renkasi sau artimą bendruomenę – atranda ryšį ir ateina. „Kunigas prisideda – jis Dievą reprezentuojantis dvasininkas, žmonėms perduodantis Dievo žinią. Visi dvasininkai yra geri – su savo dovanomis, charizmomis. Dvasininkas yra pašauktas patarnauti žmonėms, tarp kurių jis yra lygus, yra atsakingas bendruomenės vadovas“, – patikino kanauninkas.

Priekuliškiai džiaugiasi pastaraisiais metais sustiprėjusia parapijos bendruomene, atnaujinta bažnyčia.

Klebonas kanauninkas V. Ačas: „Noriu palinkėti žmonėms, kad jie atsimintų esantys amžini ir nesikoncentruotų į laikinus dalykus, bet labiau džiaugtųsi gyvenimu, stengtųsi vienas kitą palaikyti, tobulinti santykius, kad šioje žemėje būtų lengviau gyventi.“

Didžioji Velykų žinia

„Įžengę į Didžiąją savaitę apmąstome dėl žmonių nuveiktus darbus, kad džiaugsmingiau sutiktume Prisikėlimo šventę – džiugesiu užpildytume ją. Velykose liūdesio neturi būti – visą liūdesį krikščioniui turi išblaškyti stipri žinia, kad žmogus esąs amžinas. Nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų žmogų sugniuždyti ar sunaikinti. Didžioji Velykų žinia – žmogus yra amžinas, jis pakviestas su Dievu gyventi amžinai. Taigi žmogui nebebaisi fizinė mirtis – jis pereis į kitą dimensiją, begalinį išaukštinimą, todėl esame pakviesti Velykas švęsti triukšmingai, džiugiai, bažnyčiose sujungiant visus varpus, giedant daug linksmų giesmių“, – dėstė klebonas kanauninkas V. Ačas.

Jis priminė, jog Dievas, solidarizuodamasis su žmogumi, prisiima žmonijos smurtą, leidžiasi nukryžiuojamas, kad prisikeltų ir žmonėms nebūtų abejonių, jog gyvens amžinai. „Ukraina kančioje neša savo kryžių – per kančią kuriamas šviesus rytojus. Ne tik sau – Europai, visam pasauliui, – kalbėjo dvasininkas. – Kančioje reikia atrasti prasmę, kad tai nėra bereikšmiai dalykai. Išganytojas laisva valia pasiaukojo, nusižemino, iškentė skausmą dėl žmonijos. Šviesioje savo gyvenimo aukoje paliudijo, kad žinia pilna meilės, atjautos, gero troškimo.“

Meldžiasi ir už priešą

Priekulės seniūnijoje gyvena dešimtys nuo karo pabėgusių ukrainiečių. Kanauninkas Viktoras pasakojo, jog „Carito“ savanoriai bendrauja su jais, pasiūlė paramą daiktais. Įvairiai stengiasi paremti karo pabėgėlius – Verbų sekmadienį rinko aukas, Didžiąją savaitę kvietė parapijiečius aukoti maisto produktų, daiktų, higienos priemonių.

Nuo karo Ukrainoje pabėgę žmonės lankosi Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. „Ukrainiečiai – unitai ir pravoslavai. Unitai – katalikai, jų apeigos kitokios nei mūsų, Romos katalikų. Jie meldžiasi pagal Rytų bažnyčios būdą – šv. Mišios tos pačios, bet skiriasi maldų eiliškumas, kitaip atliekama išpažintis bei kita, – dėstė dvasininkas. – Vienas unitas, atėjęs į bažnyčią, paprašė manęs ir bendruomenės, kad melstumėmės už jo tautą.“

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje šv. Mišiose meldžiamasi už Ukrainos žmones, karo tema įsipina pamaldose per skelbimus. „Maldoje solidarizuojamės su karo niokojamos šalies žmonėmis, kad jie jaustų mūsų palaikymą, – atskleidė kunigas Viktoras. – Esame pakviesti melstis ir už Rusiją, kad užkietėjusios širdys atlėgtų. Reikia melstis už savo priešą, gero jam linkėti, kad gerumo akivaizdoje atlyžtų blogi jausmai ir pasaulis gerumo prisipildytų.“

Virginija LAPIENĖ

Autorės ir Valdonės RIAUKAITĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių