Prisilietimas prie stebuklingojo paveikslo

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės. Žolinės ir Dievo Motinos Ėmimo į dangų datos, pasak katalikybės tyrinėtojų, susiejamos siekiant suteikti iškilesnę dvasinę prasmę tradicinei javapjūtės baigimo šventei. Į dangų paimtoji Dievo Motina maldose lyginama su derlinga dirva, kurioje išaugo iš Dangaus nužengusi Gyvoji Duona – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ji tapo tiltu, sujungusiu mus su Dangumi. Tą dieną gražiausios laukų gėlelės, vaistažolės atnešamos į šventoves kaip padėka Švč. Mergelei Marijai už derlių, Žemės grožį. Jos šventinamos. Seniau sudžiovinti žolynai būdavo laikomi už šventųjų paveikslų, užkišti po „balkiais“ palubėje… Jų įdėdavo į vaikelio lopšio „šienikėlį“, padėdavo po ligonio pagalve, užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus.

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos sumos choras pirmą kartą per savo giedojimo istoriją šių metų Žolinę susiruošė švęsti Dzūkijoje. Rugpjūčio 15 d. 5 val. mūsų autobusas išriedėjo į garsiuosius Pivašiūnų atlaidus.

Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Pivašiūnuose ant kalno pastatyta 1825 m. Senųjų Trakų abato dominikono Celestino Sarakos rūpesčiu. Jos išvaizda būdinga klasicizmo stiliui: keturių kolonų portiką vainikuoja trikampis frontonas. Bažnyčia turi lotyniško kryžiaus planą. Tai Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Pakalnėje – gražūs Triumfo arkos formos vartai. Einant į bažnyčią tenka lipti originaliais akmeniniais, žiemą labai slidžiais laiptais. „Mūsų Lietuva“ enciklopedijos autorius Bronius Kviklys spėja, kad „šis kalnas senosios lietuvių tikybos laikais buvo žmonių labai gerbiama šventvietė. Kai, įvedus krikščionybę ir pakalnėje pastačius bažnyčią, žmonės vis nesiliovė rinktis ant kalno, …matyt, buvo rasta naudingiau perkelti ten ir bažnyčią.“ Bažnyčios viduje – retai kur Lietuvoje aptinkamas aplink apeinamas altorius (be jo, yra dar trys altoriai), 15 medinių baltai dažytų ir paauksuotų skulptūrų. Didžiajame altoriuje – stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Nežinomo Lietuvos dailininko XVII a. viduryje tapytas paveikslas išlikęs iš senosios bažnyčios ir garbinamas nuo seno. Tą rodo nuo XVIII a. gausiai aukojami votai. Meniškais sidabriniais aptaisais žvilgantis paveikslas šviesaus atminimo kardinolo Vincento Sladkevičiaus inicia­tyva 1988 m. rugpjūčio 14 d. buvo vainikuotas popiežiaus šv. Jono Pauliaus II palaiminta karūna ir pavadintas Marijos Nuliūdusiųjų paguodos vardu. Apie šį istorinį įvykį sukurtas dokumentinis filmas „Žolinių vainikas Pivašiūnuose“, kurį gerbiami skaitytojai gali pamatyti internete paieškos sistemoje įvedę pastarąjį pavadinimą.

Kalvos apačioje, pasak istorikų, ankstesnių bažnyčių vietoje – stovi medinė tašytų rąstų koplyčia. Nuo 2007 m. Pivašiūnai įrašyti į šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo programą.

Kopiant paminėtais unikaliais laiptais apima sunkiai nusakomas jausmas, o užėjus vidun, kiek parymojus priešais stebuklingąjį paveikslą, neišvengiamai pajunti gilios, turtingos krikščionybės istorijos dvelksmą ir tarsi išgirsti sakralinio meno kūrinių kalbą. Pilnutėlėje maldininkų istorinėje šventovėje susikaupę giedojome per Votyvą, atlikome daugiausia šiuolaikinių sakralinės muzikos kompozitorių kūrinius. Išklausėme puikiai parengtą šiai iškilmei pamokslą apie Švč. Mergelės Marijos gyvenimą, mirtį, Ėmimą į Dangų ir… tapimą žmonijos Motina, kurį pasakė mons. teol. dr. Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Algirdas Jurevičius. Pamaldų metu mus globojo, o po jų sakraliniais suvenyrais apdovanojo vargonininkas Algirdas Glovickis.

Pakeliui į namus trumpam sustojome Punioje. Aplankėme bažnyčią ir vieną iš įdomiausių ir gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Istorikai, krašto tyrinėtojai šį piliakalnį ir Punios vietovę sieja su istoriniu XIV a. Pilėnų puolimu. Liudytoju trumpam pasikvieskime nemirtingąjį Maironį: „Lietuvi! Pabučiuok po kojų / Krauju permirkusią čia žemę! / Pagerbk kapus tėvų-herojų, / Iš kur ainiai stiprybę semia!“

Už rūpestį, galimybę išvykti į piligriminę kelionę nuoširdžiai dėkojame parapijos klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui, o už repertuaro paruošimą – nepailstančiam maestro Petrui Katauskiui. Beje, vargonininkas įsakmiai priminė mintyse jau ruoštis kitai išvykai – rugsėjo 11 d. į Šiluvą.

Danutė PAŠKAUSKAITĖ