Propagandinį laikraštį pagyvindavo net skelbimai
Pirmasis „Raudonojo švyturio“ redakcijos kolektyvas: pirmoje eilėje J. Galkus, J. Ukanis, I. Jakūnaitė, R. Lukinskas, S. Rimkus, Paukštytė, P. Gintalas, redaktorius J. Chlivickas, korektorė Brogienė, J. Kūginis, J. Tamošauskas.
Kaip atrodė „Bangos“ pirmtako „Raudonojo švyturio“ (deja, tuomet laikraščiams buvo prikabinami ideologiniai pavadinimai) numeriai? Ar laikraštį skaitytojai prenumeravo, ar pirko, kiek jis kainavo? Apie ką ir kaip rašė prieš kelis dešimtmečius, kai daugelis iš mūsų dar nebuvome nė gimę? Ar kuo išsiskyrė anų laikų skelbimai? Nors laikraštis buvo propagandinis, tačiau formavosi jo sandara: probleminiai straipsniai, žinios iš mokyklų, gydytojų patarimai, sporto naujienos, skelbimai, literatūriniai bandymai ir kt. Jeigu jums smalsu, pasižvalgykime po laikraščio archyvą ir nusikelkime į antrąją XX a. pusę.
Pirmas numeris – pirmas darbo skelbimas
Keturių puslapių „Raudonojo švyturio“ pirmąjį numerį, išleistą 1945 m. gruodžio 21 d., penktadienį, 3000 egzempliorių tiražu, radau internete. Nors slogu vien perskaičius antraštes „Visą dėmesį rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą“, „Didysis Tautų vadas“, „Stiprinti komjaunuolių darbą priešrinkiminėje kampanijoje“, „Demokratiškiausi rinkimai“ ir kiekvieno numerio lozungą „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, tačiau tai atspindi laikotarpį ir padeda geriau suprasti mūsų tėvų ir senelių patirtis. Socializmo propaganda, lozungai, socialistinis lenktyniavimas nėra išskirtinis „Raudonojo švyturio“ bruožas. Visa spauda beveik pusę amžiaus šlovino partiją ir „džiugų“ tarybinį gyvenimą.
Pirmame numeryje – ir pirmasis darbo skelbimas. „Raudonojo švyturio“ redakcijai buvo reikalingi literatūriniai bendradarbiai, rusų kalbos vertėjas, korektoriai ir mašininkė, Klaipėdos „Ryto“ spaustuvei, kurioje ir buvo spausdinamas laikraštis, – spaustuvės darbininkai. Iš skelbimų aišku, kad Klaipėdoje tuomet paklausūs buvo buhalteriai, pardavėjai, vairuotojai, kalviai, račiai, statindariai, šepečių, pakinktų dirbėjai. Tačiau šalia tokių „proziškų“ darbo skelbimų buvo ir kitokių. 1946 m. paskelbtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatro aktorių, choro artistų ir instrumentalistų konkursas. Pirmuose numeriuose – ir trumputės sakinio informacijos apie sporto treniruotes.
Nuo 1956 m. laikraščio numeriai saugomi redakcijoje. Tais pačiais metais pirmame puslapyje pradėti skelbti net straipsnių anonsai. Tarp partijos lozungų, medžiagų iš suvažiavimų atsirado rubrikos „Mums rašo“, „Mūsų medžiagos pėdsakais“, „Spaudos apžvalga“, „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ ir kt., vis dažniau imti spausdinti rajono literatų kūriniai, o 1958 m. su rubrika „Pradedančiųjų kūryba“ – pirmasis gargždiškio poeto Antano Surblio eilėraštis. Pradėti skelbti, o vėliau ir anonsuoti Gargždų „Minijos“ ir Priekulės „Pergalės“ kino teatruose rodomi filmai.
Straipsniai vis dažniau iliustruoti nuotraukomis, feljetonai – karikatūromis. Apie laikraščio spalvotumą, koks yra dabar, turbūt nedrįso pasvajoti nei skaitytojai, nei redakcijos darbuotojai. Tiesa, raudonai nuspalvintas laikraščio pavadinimas, pora propagandinių piešinukų ir šūkis pasirodė 1957 m. lapkričio 7 d.
Plunksnos, santuokos, radybos…
Žemės ūkio problemoms spręsti daug dėmesio buvo skiriama kiekviename „Raudonojo švyturio“ numeryje. Iš kai kurių skelbimų aišku, kad valstybei neužteko to, kas buvo užauginama kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, todėl buvo superkama tai, ką savo ūkeliuose užaugindavo gyventojai.
Pavyzdžiui, Kretingos inkubatorinė paukštininkystės stotis priimdavo tinkamus inkubacijai žąsų kiaušinius iš kolūkiečių, o visi paruošų punktai, kaimo parduotuvės ir vartotojų kooperacijos paruošėjai supirkdavo šerius, plaukus ir plunksnas. Už žąsų pūkų kilogramą mokėdavo 104 rb., už žąsų plunksnų – 40 rb., už ančių pūkų – 80 rb., už plunksnų – 32 rb., o už kitų naminių ir laukinių paukščių plunksnų – po 20 rb. Šerių ir plaukų supirkimo kainos neskelbiamos… Rinkti ir parduoti antrines žaliavas (metalo laužą, skudurus, senus popierius) buvo raginami ir moksleiviai.
Pasirodė skelbimai apie ištuokas: kas ir kam iškėlė bylą ir kad ji bus nagrinėjama teisme, o 1959 m. gegužę – skelbimai apie registruojamas santuokas. Pradėtos spausdinti užuojautos ir padėkos po laidotuvių. Ėmė atsirasti vienas kitas skelbimas „perka“ ir „parduoda“: vienas kolūkis skelbė parduodantis pašarinio lubino sėklą, o Aklųjų draugijos mokymo-gamybos kombinatas perkantis automašiną GAZ-51. Nuo 1961 m. panašiai kas mėnesį pasirodydavo po vieną skelbimą apie parduodamas karves. Kadangi gyventojai telefonų neturėjo, skelbime nurodydavo adresą. Kažin ar pavyko Gargžduose pamestą laikrodį grąžinti Pagėgių rajono Usėnų paštą nurodžiusiai Pacevičiūtei Irenai, jeigu laikrodį kas rado?
Kritikavo tik „pasitaikančius trūkumus“
Šeštojo dešimtmečio vietos laikraštyje atsirado naujienų apie literatūrą, kultūrą: jaunųjų literatų susirinkimus, informacijos, kokios knygos gautos Gargždų knygyne, kokios skaitomos bibliotekoje. Tačiau bibliotekininko vaidmuo gerokai skyrėsi nuo šių dienų. 1956 m. sausio 26 d. numeryje akys užkliuvo už pavadinimo „Drg. Kundrotaitė truputį prisnūdo…“
<…>Klubo-skaityklos vedėjos pareiga – aplankyti fermas, pasižiūrėti, kaip jose dirba kolūkiečiai, ir sienlaikraštyje iškelti gerai dirbančius, kritikuoti apsileidėlius ir tinginius, nurodyti trūkumus ir kovoti už jų pašalinimą. Deja, drg. Kundrotaitės iki šiol niekas nematė fermose, nesirodo ji ir kituose gamybos baruose, kaip prie kūlimo, linų mynimo ir kitur, nors čia buvo proga pravesti garsinius laikraščių skaitymus, pasikalbėjimus. Drg. Kundrotaitė ir šio darbo nesiėmė.
Kolūkyje iki šiol nepradėtas vietinių trąšų sukaupimas ir išvežimas į laukus, apleistas ir žemės ūkio inventoriaus remontas. Klubo-skaityklos vedėja ir tuo nesidomi.
Tokiu Kalinino vardo kolūkio klubo-skaityklos vedėjos „darbu“ turi susidomėti rajono kultūros skyrius ir išjudinti drg. Kundrotaitę iš ją apėmusio snaudulio.
„Sąžinę praradusi darbuotoja“, „Garbės lenta be pirmūnų“, „Žemguly, taip daryti negražu“: sovietmečiu kritikuoti buvo galima „pasitaikančius trūkumus“, bet ne pačią santvarką. Ar kas 6-ajame dešimtmetyje gynė žmogaus orumą, ar turėjo jis teisę viešai pasiteisinti? Laikraštyje nuasmeninti, dažnai be vardo ne tik kuo nors kaltinamieji, baramieji, bet ir giriamieji, visi „draugai“ arba „piliečiai“…
Buvo informacijos ir apie tai, kas vyksta Lietuvoje, pavyzdžiui, kad Vilniuje kursuoja troleibusai, ir apie tai, kas vyksta TSRS, pavyzdžiui, kad Chabarovsko krašte pradėjo melžti karves du kartus per dieną, ir apie pasaulio įvykius, pavyzdžiui, kad didėja Afrikos šalių solidarumas.
Siautėjo ir „kelių ereliai“
Nors transporto priemonių buvo nedaug, pasirodo, avarijų įvykdavo. Kaip ir dabar viena iš priežasčių – alkoholis, kita – techniškai netvarkingos mašinos. Kaip važinėjo anų laikų „kelių ereliai“, iliustruoja sulamdyto „Moskvičiaus“ nuotrauka ir parašas, jog blogu keliu vairuotojas išvystė 90 km per valandą greitį, todėl padarė avariją.
„Kolūkis „Raudonoji aušra“ turi vienintelę mašiną, kuria visi važinėja. Bet mašina visiškai netvarkoje: nėra stabdžių, nėra užpakalinio signalo, nėra valstybinių numerių. Ką galvoja kolūkio pirmininkas?
Drg. Kulnys, matyt, galvoja, kad jeigu iki Gargždų užkandinės jis nuvažiuoja be avarijos, tai ir tvarka. O tolimesnėms kelionėms tegul kiekvienas kolūkietis apsidraudžia savo gyvybę. Faktinai gi, ir drg. Kulniui būtų ne pro šalį apsidrausti“, – rašė J. Venckus, Klaipėdos rajono prokuratūros tardytojas, jaunesnysis teisininkas. Toje pačioje informacijoje jis mini pavardes tų, kurie būdami girti padarė avarijas: sužeidė arba užmušė pėsčiuosius, sulamdė dviratį.
Elektra padėjo medicinai
Ką sužinome apie žmonių sveikatą, kuri, kaip buvo deklaruojama, – brangiausias žmogaus turtas. Ištrauka iš straipsnio apie dantis ir jų priežiūrą: „Pavyzdžiui, Paplauskienė (Gargždų m.) visai neturėjo dantų, susidėjo plokšteles ir puikiai jaučiasi. Džigiriukas (Gargždų m.) susidėjo metalinius dantis, ir ankstyvesni nusilpimo reiškiniai dingo“. Anuomet irgi aktualūs buvo skiepai, infekcinės ligos ir jų profilaktika. Gyd. A. Tamošauskas rašė apie akių ligą: „Trachoma – sunkus praeities palikimas, žmonių tamsumo ir nešvarumo liga – dar nėra galutinai likviduota. Trachoma yra limpamas, lėtinis akių gleivinės uždegimas.“ Rajono ligoninės gydytojas A. Raugas 1960 m. džiaugėsi, kad „elektrą plačiai imta pritaikyti gydymui ir kitiems reikalams, kada į Gargždus buvo atvesta iš Klaipėdos aukštos įtampos elektros linija“. Rentgeno, elektrokardiografijos aparatai, kvarco lempa tuo metu dar buvo naujovė.
1957 m. Klaipėdos respublikinės ligoninės vyriausiasis chirurgas Stasys Šumskas sukonstravo ir pagamino universalų aparatą žmogaus galūnių lūžimams atitaisyti. Laikraštyje trumputė informacija su nuotrauka, kaip tas aparatas pritaikomas.
Įprasta anuomet tapo už išgelbėtą gyvybę, sugrąžintą sveikatą, nuoširdų darbą gydytojams atsidėkoti padėka laikraštyje. 1960 m. Priekulės ligoninės vaikų gydytojai B. Gadeikytei savo dėkingumą išsakė laimingi dėl dukros pasveikimo tėvai, tos pačios ligoninės chirurgui V. Šarakauskui – pats pacientas. Vyriškis padėkoje net nurodė operacijos priežastį – aklosios žarnos uždegimą.
Aikštę prilygino ganyklai
Pavartę senus laikraščius, dabartiniai rajono sportininkai atrastų ir įdomių, ir pikantiškų detalių. Rajono krepšininkai zoninėse varžybose, kuriose dalyvavo 7 rajonų krepšininkai, 1958 m. užėmė penktąją vietą. Galima palyginti, kiek tada rajonų komandos per rungtynes pelnydavo taškų – 48:54; 61:38.
1959 m. kovo pabaigoje pirmą kartą Gargžduose buvo suorganizuotas šachmatų simultanas.
O štai L. Kurausko raginimas 1960 m. pagyvinti sportinį gyvenimą Gargžduose: „Gargžduose futbolo aikštė tokia, kad iš kitų rajonų atvažiavę futbolininkai laiko ją ganykla. Ir tikrai, joje ganosi gyvuliai, o per vidurį eina takas, žiūrovams nėra kur atsisėsti <…>. Krepšinio aikštelė, kuri yra parke, jau keletą savaičių tikrai liūdnai atrodo <…> Tinklinio aikštelė nebloga, tačiau pastaruoju metu ja retai kas tepasinaudoja <…> Sportinis gyvenimas (jei, žinoma, išvis dar galima tokį terminą vartoti Klaipėdos rajono atžvilgiu) teka sena, apsileidimu užteršta vaga“.
Pirk arba prenumeruok
Pradėtas leisti 20 kapeikų kainavęs „Raudonasis švyturys“ buvo keturių puslapių. Nuo pat pirmos dienos jį buvo galima užsiprenumeruoti Klaipėdoje, spaudos platinimo biure: 1 mėn. kaina – 5 rubliai, 3 mėn. – 15 rublių, 6 mėn. – 30 rublių. Vėliau prenumeratą priimdavo visi rajono ryšių skyriai, laiškininkai ir visuomeniniai spaudos platintojai.
Nuo 1956 metų „Raudonojo švyturio“ numeriai saugomi redakcijoje Gargžduose, kurios adresas tada buvo Komjaunimo g. 5, nuo 1958 m. gegužės vidurio – Mičiurino g. 2. Į redakciją buvo galima paskambinti arba redaktoriui, arba sekretoriui. Pastarojo telefono numeris buvo 76, redaktoriaus – 89… Laikraštis atpigo iki 15 kapeikų, o prenumerata mėnesiui kainavo 1,30 rublio. Po pinigų reformos 1961 m., kai 10 rublių senųjų pinigų prilyginti 1 rubliui naujųjų pinigų, „Raudonasis švyturys“ kainavo 2 kapeikas. 1960 m. pabaigoje laikraštis buvo spausdinamas 4 100 egzempliorių tiražu.
P. S. Citatų kalba ir stilius netaisyti.
