Protėvių įpareigojimas: nepamiršti Klaipėdos krašto istorijos
Mažosios Lietuvos sujungimo su Lietuva šimtmetis Klaipėdos rajone pažymėtas įvairiais renginiais. Pernai ši reikšminga sukaktis Priekulės kultūros centrą įkvėpė kurti naują tradiciją – Mažosios Lietuvos vėliavų įteikimo ceremoniją „Kūrusiems ir kuriantiems Lietuvą“. Šiemet už įdomias ir kūrybiškas idėjas, už Klaipėdos krašto istorijos tyrinėjimą, kultūros puoselėjimą ir sklaidą 2023 m. jos įteiktos vienuolikai iškilių asmenybių ir organizacijų.
Dainose sudėta istorija
Šiemet Mažosios Lietuvos vėliavų įteikimo ceremonija surengta Drevernoje, pramintoje mėlynąja žeme. Sausio 15-osios vakare jaukioje salėje susirinkusius renginio dalyvius pasitiko Drevernos skyriaus folkloro grupės „Žvejytės“ dainininkės, ne tik atlikusios Klaipėdos krašto dainas, bet ir su vadove Virgina Asnauskiene fabeliavusios šišioniškai. Tai gaivino praeities dvasią, kūrė gerą atmosferą.
Priekulės KC folkloro ansamblis „Vėlingis“ pasveikino garsia Liudviko Rėzos rinkinio daina, užrašyta apie 1820 m. „Ji mena laiką, kai žmonės norėjo dainuoti, bendrauti per dainą, – atskleidė šio ansamblio vadovė Rūta Vildžiūnienė. – Klaipėdos krašto dainos ypatingos, gražios, ramios, vienbalsės. Tai svarbi kultūros paveldo dalis.“ Palyginimui „Vėlingis“ užtraukė žemaitišką dainą – ji skyrėsi ne tik skambėjimu.
Rašytoją, kraštotyrininkę Editą Barauskienę labiausiai sudomino tą vakarą skambėjusios Mažosios Lietuvos dainos, nors ir pavėluotai išmoktos: anot jos, iki 2000 metų jų niekas nedainavo. Jos nuomone, šios dainos meniškos, jose užkoduota istorija.
Renginyje dalyvavusio rajono Savivaldybės mero Broniaus Markausko manymu, Mažosios Lietuvos istorija išgyvena renesansą. „Tai pastebėjau dalyvaudamas renginiuose Doviluose, Priekulėje, Drevernoje, Gargžduose. Sakau, kad tapo mada būti mažlietuviu – kalbėti apie šio krašto kultūrą ir istoriją. Bet neramu, ar jaunoji karta dalinsis, skleis šią žinią“, – kalbėjo meras. Padėkojęs už gražius sumanymus puoselėjant krašto istoriją, jis linkėjo išeiti į platesnes mases, įtraukti daugiau jaunimo.
Vicemerei Violetai Riaukienei smagu, kad branginama praeitis – į ją atsispyrus kuriama šiandiena ir ateitis. Vicemeras Vytautas Butkus priminė, kad Mažosios Lietuvos ir Lietuvos sujungimas prieš 101 metus – svarbus istorinis įvykis, kurio vertę dar reikia stiprinti visuomenės sąmonėje.
Klaipėdos regione – ryškiausi atminimo ženklai
Istorikė, KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, doc. dr. Silva Pocytė susirinkusiuosius pakvietė prisiminti, kas vyko praėjusiame šimtmetyje. „Pernai įvairiai – žodžiu, šokiu, daina minėtas šis istorinis įvykis, prisiminta šio krašto istorija, tradicijos. Pastebėjau, kad iš visų keturių etnografinių regionų Klaipėdos regione buvo intensyviausiai švenčiamas Klaipėdos krašto prijungimo šimtmetis – kitur tik fragmentiškai“, – dėstė istorikė. Ji apgailestavo, kad Didžioji Lietuva nėra visiškai supratusi Klaipėdos krašto prijungimo svarbos.
„Prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas buvo su savita istorija, kur persipynę dviejų tautinių grupių – lietuvių ir vokiečių santykiai, lydimi savos kasdienybės, aplinkos, religinio gyvenimo, sugyvenimo ir ginčų. 1923 m. prijungus šį kraštą buvo sunku integruoti į Lietuvos valstybę dėl skirtingos politinės, religinės sanklodos, ekonominės situacijos. Vokietija sutiko, kad Lietuva atliktų šį slaptą veiksmą, tačiau niekada neišsižadėjo Klaipėdos krašto“, – akcentavo istorikė. Ji paragino prisiminti šio krašto istoriją, žmones, kurie žuvo 1923 m. sausio 15 d. – ne tik 13 Lietuvos ypatingosios rinktinės kuopos kovotojų, bet ir 2 karinės akcijos metu žuvusius prancūzų karius bei 3 Klaipėdos gyventojus. Šios aukos pagerbtos jų atminimui prie Klaipėdos universiteto pasodinus 18 ąžuolų giraitę. „Istorinė praeitis mums svarbi saugant šio krašto istoriją, paveldą, žmonių atminimą, ne tik žuvusių, bet gyvenusių kelis šimtmečius ir kūrusių Klaipėdos krašto istoriją“, – kalbėjo mokslininkė.
Jaunas dreverniškis Nikas Miežetis kartu su savo mokytoja V. Asnauskiene šišioniškai pasekė sakmę apie žvejus ir kaukus.
Dreverna – mėlynoji žemė
Priekulės KC direktorė Rūta Steponavičienė džiaugėsi, kad šiame centre gimė ypatingas Lino Zubės lėlių teatro spektaklis suaugusiesiems „Šišion“ – pasakojimas apie žmones, susijusius su Mažąja Lietuva.
Spektaklio sumanytojas ir kūrėjas L. Zubė patikino nesąs tikras šišioniškis – tik gimęs ir užaugęs šioje žemėje. „Daug metų norėjau papasakoti apie šio krašto žmones. Nusprendžiau kalbėti apie tuos, kuriuos geriausiai pažįstu – apie vaikystės draugą, buvusius kaimynus. Prasidėjo nuo tėviškės durų, kurios papasakojo istoriją grandant nuo jų dažus… Durys tapo raktu į Mažąją Lietuvą, pro kurias galima įeiti ir išeiti, pabelsti, pažvelgti pro rakto skylutę. Istorijos labai graudžios – problemos panašios kaip ir Didžiojoje Lietuvoje“, – savo idėją atskleidė L. Zubė.
E. Barauskienės manymu, iš visų renginių, susijusių su Sausio 15-osios minėjimu, Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos idėją geriausiai atspindi spektaklis „Šišion“.
Aktoriaus, laidų vedėjo Sigučio Jačėno sveikinimas su Klaipėdos krašto diena skambėjo iš vaizdajuostės. Jis dėkojo istorikei doc. dr. S. Pocytei, renginių organizatorei V. Asnauskienei, folkloro grupei „Žvejytės“ už bendradarbiavimą radijo laidų cikle, skirtame Klaipėdos krašto metams. Jis kvietė sutikti, klausytis unikalią garsinę literatūrinę knygą „Poringės: aš nueičiau į Klaipėdužę“, kuri ateinančioms kartoms primins Klaipėdos krašto ir Lietuvos sujungimo 100-metį. Joje ne tik istorikės S. Pocytės pasakojimai apie krašto kultūrą, tradicijas, asmenybes, „Žvejyčių“ atliekamos Klaipėdos krašto dainos, bet ir I. Simonaitytės, E. Barauskienės, K. Donelaičio bei kitų kūrybos fragmentai. Be to, yra šio krašto šviesuolių, kurie čia gyveno, dirbo, kūrė, puoselėjo lietuvybę svajodami apie vieningą Lietuvą – A. Brako, V. Gaigalaičio, M. Jankaus, V. Kalvaičio, M. Rezgio ir kitų asmenybių biografijos. Šios garsinės knygos trukmė – 8,5 valandos.
V. Asnauskienė kalbėjo, jog kelyje pas skaitytojus knyga „Dreverna – mėlynoji žemė“. Tai pasakojimai, prisiminimai apie žvejų kaimą, istoriją, gyventojus. Vienos dalies autorė E. Barauskienė atkleidė, kad mėlynoji žemė – tai ne marios. „Dreverniškiai žino, kur buvo jūros dugnas – ten dabar yra Dreverna, Svencelė“, – šypsojosi rašytoja.
Susirinkusiuosius sujungė Mažosios Lietuvos himnas „Lietuviais esame mes gimę“…
Virginija LAPIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
