Psichologinis makiažas
Gargždiškė
Įdomus žodžių derinys? Tik ne aš jį sugalvojau, o radau Andriaus Kleivos knygoje apie Japoniją. Psichologinis makiažas – tai viešas įspūdis, kurį siekiama suformuoti aplinkiniams, norint, kad būtent tokį tave priimtų. Šis makiažas nepaveikus dviem atvejais, jeigu esi su žmonėmis, kurie tave artimai pažįsta, žino tavo ydas ir dorybes, arba namuose, už savo durų. Pasirodo, mes esam gana artimi japonams nuolatiniu nuogąstavimu, „ką žmonės pagalvos.“ Dėl to stengiamės pasirodyti geresni, gražesni, įdomesni, kitaip tariant, vis tepame tam tikrą makiažo sluoksnį. Bet neretai prasimuša tikrieji bruožai ir tada belieka nustebti.
Kokie buvo praėję rinkimai? Sakyčiau, perdėtai mandagūs, bent jau pas mus. Naujienų, žinoma, netrūko, ypač vienos partijos kandidato biografija plačiai skambėjo, bet žmonės atlaidūs. O mūsų rajone dar ir nuobodžiai vangūs: „Tu už ką? A, ir aš už tą, ką čia daugiau sugalvosi. Reitinguosi? Nu, tai tą, kur buvo ir t. t.“ Apskritai visos partijos teigia, kad rinkimų rezultatai geri, visoms pasisekė, visi laimėjo, geriau negu tikėtasi ir t. t. Klausaisi ir galvoji, ką jie čia šneka? Yra laimėtojų, yra skaudžiai nusivylusių, kiti patyrė visišką fiasko. Iš tikrųjų žmonės tik dabar ima suprasti, kodėl svarbu eiti balsuoti, tik dabar ima daugiau skaityti, domėtis, kas tie žmonės, kurie pasiryžę mums dirbti. O kur dar niekaip nepraeinanti valdžios baimė, įsivaizdavimas, kad išrinktieji staiga jau taip aukštai iškyla, kad per metrą be kepurės neprieisi. Ir žiūrime į juos ir jų gyvenimus lyg per padidinamąjį stiklą, ieškodami vos ne apvaizdos ženklų. Bet jeigu tai tik psichologinis makiažas, tai grožis ilgai neišsilaiko. Štai kad drėbtelėjo premjerė žodeliuką, tai net žadą trumpam atėmė. Paskui dar tokio komiko performansas (dabar bemaž visos nesąmonės taip vadinamos) Seime… O dar gražiau, kai šis veikėjas, spalvotu treningu pasipuošęs, sveikina menininkų bendruomenę Teatro dienos proga…
Ir iš kur tas noras kalbėti lyg Donelaičio būrams? Kur ten kaip būrams, paskutines savaites girdim dar baisiau. Atrodytų, dažnam kalbėtojui ir išsilavinimo netrūksta, proto užtenka ir pareigos atsakingos, o leksika verčia susigūžti. Jau senokai šlykščių žodžių srautas paleistas lyg džinas iš butelio. Pirmiausia viešosios kalbos reikalavimų ėmė nepaisyti socialiniai tinklai, paskui užkratas peršoko į dalį žiniasklaidos, įvairių laidų kalbėtojai leidžia sau tai, kas pamiršta net senų girtuoklių užstalėje. Šiai savotiškai bjaurasties madai neatsispiria ir teatras. Reta spektaklių, kuriuose nebūtų keikiamasi, apsieita be vulgarybių ar iškreiptos meilės scenų. Žiūri ir galvoji, negi tas gyvenimas jau toks bjaurus ir nieko vertas, kad grožiui vietos neliko.
O kas išmušė Valstybinei kalbos komisijai dantis? Kodėl jos balsas lyg peliuko cyptelėjimas šalia garsaus šuns lojimo? Vienas kitas straipsnelis spaudoje, dar kukli laidelė ar kartais kalbos vadinamąjį laisvėjimą propaguojanti diskusija, ir viskas. Nesu praeities garbintoja ar gedėtoja, bet jeigu prisimintume buvusius reikalavimus kalbai, tai dabartinė situacija yra visiškas kalbinis chaosas. Kai kam gal tai patogu, nes kalbos reikia mokytis, viešo kalbėjimo taip pat, o toks palaidumas nereikalauja jokių pastangų. Tik kažkaip jau yra, kad kalba ir elgesys būna šalia. Tereikia prisiminti kovo 11-ąją per TV3 transliuotą renginį „Lietuvos garbė“. Graži scena, puošnūs žmonės, šventinė nuotaika, skamba Merūno ir „Ąžuoliuko“ choro atliekamas Lietuvos himnas, o jiems pavymui išėjęs vedėjas tarsteli: „Gerai pavarėt.“
Ką veikia mokykla? – taip ir girdi chrestomatinį klausimą. Ogi moko. Be kita ko ir gražios kalbos, kultūringo elgesio, tinkamo bendravimo, bet, matyt, kiti veiksniai, arba dedamosios dalys, stipresni. Juk dar yra ir aplinka, šeima, viešai demonstruojami pavyzdžiai. Manau, kad minėti kalbos atvejai sukelia visokių minčių ir sukurs ne vieną anekdotišką situaciją, gal panašią į šią.
Pasiklydusio mažamečio klausia, kaip jis vadina savo mamą, tėtį.
– Mamą – mama, tėtį – tėčiu.
– O kaip jie vienas kitą vadina?
– Mamą – višta, o tėtį – debilu.
