Rudeniškų minčių šiurpė

Staigus rudens šuolis neleido nė lietpalčių užsivilkti – iškart į šiltas striukes ir aulinius tenka šokti. Sinoptikai sako, kad ir bobų vasaros nebus, nėra tam laiko, pasišildėme rugsėjį. O vėjui įnirtingai draskant dar žalius medžių lapus, jau čia pat ir tradicinių švenčių maratonas. Tuoj tuoj žvakėmis nukrautas lentynas užpildys kalėdiniai blizgučiai ir galvose ims dėliotis dovanėlių sąrašas. Nėra nieko tikresnio už pastovumą ir žinojimą, kas bus. Užtat nežinojimas gąsdina lyg kokia Helovyno nakties šiurpė.
Kuo dažniausiai prasideda daugelio mūsų diena? Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad žiniomis, kaskart baisesnėmis. Atsiveria vis nauja įvykių grandinė, dar labiau apraizganti mūsų sąmonę tamsiomis mintimis, kurioms nuvyti nemažai pastangų prireikia. Suirusio pasaulio paveikslas, baisiausi žudynių vaizdai pasitinka nuo pat ryto ir slopina gyvenimo džiaugsmą iki vėlyvo vakaro. Apie šios problemos aktualumą kalba ir tai, jog žmonės vėl ima masiškai kepti ir virti. Didysis virimas prasidėjo per išgąsdinusią kovido epidemiją, paskui truputį atslūgo, dabar vėl gaminam, valgom ir giriamės. Toks demonstratyvus valgymas – tarsi blogėjančio gyvenimo pranašas. Nesunku numanyti, kad tik­rai baigiasi taškymosi metas, daugėja darbo „Maisto bankui“ ir visai neaišku, kiek katilų sriubos turės šįmet privirti maltiečiai. Kaip nepasiduoti blogoms mintims ir nuolat nesikamuoti galvojant, kaip čia bus? Ogi priimti gyvenimo realybę ir ieškoti mažų džiaugsmų kiekvieną dieną, – pataria psichologai. Taigi ir šventė, kokia ji bebūtų, yra viena iš terapijos priemonių. Šiurpinanti taip pat? Išmanantys sako, kad taip.
Skelbimas apie „Siaubo turgų“, į kurį kviečiami ne jaunesni nei 12 metų, žinoma, kelia susidomėjimą, ypač jaunimui, kuriam pramogų Gargžduose katastrofiškai stinga. Kavinės labiau vyresniems ar šeimoms su vaikais, o ką veikti tiems, kurie šiltais vasaros vakarais tirštai nusėda „Minės“ kiemelį? Kur jiems būriuotis, bendrauti, linksmintis? Taip pamąsčius ir kvietimas į „Siaubo turgų“ atrodo visai priimtinas, vis šiokia tokia atrakcija. Pagaliau Gargždų turgus ir taip baisokas, net dieną. Toks užmirštas kampas pačiame miesto centre. O vakarėjant ar visai sutemus, norisi pro jį kuo greičiau nesižvalgant prasmukti, nes atsiveria tokia juoda kiaurymė, kad net šiurpu. Organizatoriai taikliai pasirinko vietą, galės gąsdinti iki valios ir didesnių dekoracijų nereikės. Tam, beje, tinkama vieta galėtų būti ir Gargždų parkas. Rytą vakarą tamsus, su kraupiai siūbuojančiais ir braškančiais medžiais. O kai prie vienų laiptų ilgą laiką stovėjo tokie šiaudiniai vartai, tai bereikėjo juose tik iškamšą pakabinti. Ir šekit jums – pakaruoklis. Kuo ne Helovynas?
– Kokia nesąmonė ta amerikoniška mada, – piktinasi ne vienas vyresnės kartos atstovas.
– Lietuviai niekada nesijuokė iš mirties. Mirtis mūsų tikėjime apgaubta rimtimi, – antrina kiti.
– Taip atimamas sakralumas iš Vėlinių, sumenkinama Visų Šventųjų diena, – piktinasi tradicijas ir tikėjimą gerbią žmonės, jau dabar ant kapų bedegioją žvakeles.
Dabartinis išmanus jaunimas žodžiuose tiesos neieško, tik pavyzdžiai, buvimas kartu gali įkvėpti, nukreipti į tradicijų tęstinumą, sustiprinti žinojimą. Svarbu, kaip sako etnologai, kad abi šventės rastų savo vietą.
Štai Savivaldybės kieme vietą rado naujas pastatas, modulinis. Pastabūs miestelėnai ir klausinėja, ir pasišaipo: „Tai ką? Valdžia išsipūtė taip, kad jau nebetelpa.“ Juokai juokais, bet tik laikas parodys, ar tai gyventojams į naudą. Juk pirmiausia turėtų būti galvojama apie jų interesus, patogumą, norint rasti viską vienoje vietoje. O mūsų rajonas klaidžiai sudėtingas ir aprėpti jį sunku. Tą aiškiai galima buvo pamatyti paskutinėje Lietuvos televizijos laidoje apie mūsų kraštą. Nors kalbėjusios muziejininkės ir Turizmo centro vadovė tikrai stengėsi sutalpinti kuo daugiau įdomios informacijos, sumaniai ją pateikė, deja, tai tik dalelė to, ką turim. Gal dėl to ir vargo laidos „Duokim garo“ vedėjai, jie painiojosi ir blaškėsi, šokčiodami nuo Vėžaičių iki Priekulės ir vėl atgal.
O savaitgalį valanda atgal suksime laikrodžius, ilginsim dieną, vakarais vėl sunkiai suvaldydami žiovulį ir vaikydami nemigą. Pats laikas rimčiai, susikaupimui, apmąstymams ir… šiurpėms. (Šiurpė – gąsdinančio turinio pasakojimas, skirtas klausytojams bauginti.)