Sakralinės muzikos lobis – Gargždų bažnyčioje
Šventąją Ceciliją prisimenant
„Krikščioniškoji kultūra turi labai aiškias ištakas, kurios yra ta kelrodė žvaigždė, Kristaus gimimo dieną Betliejuje sušvitusi savo Viltimi, pasėjusi Meilę ir atnešusi Tikėjimą“, – samprotauja prof. Vytautas Juozapaitis.
Menininkų globėja
Lapkričio 22 d. minima šv. Cecilija. Europoje ši šventoji laikoma giesmininkų, vargonininkų, muzikantų, instrumentų gamintojų, poetų globėja. Gimė Romoje II–III amžių sandūroje. Kilusi iš garsios romiečių Cecilijų giminės, Romos valstybėje užėmusios aukštas pareigas. Šv. Cecilija – viena iš ankstyvųjų krikščionių kankinių. Buvo ji nepaprasto grožio romietė, apsikrikštijusi vaikystėje, giliai tikinti; būdama labai jauna savo širdį ir skaistybę pažadėjo Kristui. Bet tėvai ją ištekino už taip pat žinomo pagonio Valerijono. Legenda byloja, kad šv. Cecilija vestuvių dieną pasakė Valerijonui savo paslaptį, prašė jos neišduoti, įtikino mylimąjį priimti krikštą bei gerbti jos tyrumą. Valerijonas viską įvykdė kaip prašomas. Tiesai paaiškėjus prasidėjo persekiojimai. Valerijonas su broliu Tiburcijumi mirė kankinių mirtimi. Cecilija areštuota ir taip pat nukankinta. Manoma, mirė 230 m. lapkričio 22 d. Rašoma, kad šv. Cecilija grojo vargonais, arfa, kt. instrumentais. Ji globojo chorus, ansamblius. Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais. Šv. Cecilijos žemiškojo gyvenimo kelias liko vadintis Jaunyste. Jos laikas nuo mūsų nutolęs arti 2000 metų, tačiau šventosios neslegia metų našta, neskaičiuojami jubiliejai, Ji amžiams liko nuostabaus grožio, jauna ir skaisti. Gal dėl to Jos tvirtas savitas dvasinis pasaulis tebetraukia tiek jauną, tiek brandaus amžiaus sulaukusį. Veik po 2000 metų šv. Cecilija turi labai daug pasekėjų.
Dvasinis pokalbis
Pasak dirigento Modesto Pitrėno, muzika atsiskleidžia ten, kur kompozitorius jai skyrė skambėti, – koncertų salėse arba bažnyčiose, jeigu tai sakralinė muzika.
Sakralinės muzikos grožis yra Bažnyčios lobis, dovanotas jai iš Viešpaties artumos. Šios muzikos skambėjimas bažnyčioje – tai maldininkų dvasinis pokalbis su Dievu. Iš čia choristų priedermė, giedant Dievui ir žmonėms, siekti balso ir širdies unisono – tuomet ir klausomasi bus širdimi. Darnus choro skambesys priklauso nuo dirigento, jam paklusus, nėra geresnio jausmo, kaip savitarpio supratimas ir pasitikėjimas, kuris chorinėje muzikoje yra besąlygiškai privalomas. Todėl krikščioniškoje tradicijoje laikoma, kad giedojimas yra aukščiausia Dievo garbinimo forma.
Sopranų grupės seniūnės Sniežanos Jakienės chorinė patirtis tartum pratęsia išsakytas mintis: „Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios chore giedu apie septynerius metus ir labai tuo džiaugiuosi. Daug metų dainavau žmonėms, o dabar esu laiminga, galėdama giesme-malda šlovinti Dievą, nes Jo malonių esu gavusi ir tikrų tikriausių stebuklų patyrusi. Stebina tai, kad niekada nepabosta chore atliekami kūriniai. Kai pavargstu nuo visur girdimų šiuolaikinių bumsinčių ritmų, nuo skurdžių melodijų ir banalių dainų tekstų, giedojimas bažnyčios chore atgaivina širdį ir pripildo ją nenusakomo, ypatingai brangaus jausmo. Repeticijų metu gerai nuteikia choro vadovo Petro Katauskio pastangos perteikti sakralinės muzikos grožį pasitelkiant išradingus palyginimus. Nuotaiką kelia ir tai, kad čia renkasi gera ir draugiška choristų bendrija. Kiekvienas dalinasi šypsena, geru nuoširdžiu žodžiu, kartu pasidžiaugia arba palaiko, paguodžia, jeigu sunku. Ateinu į šventovę ir žinau, kad esu ne viena – kartu su manim mieli, savi žmonės. Kaskart po šventų Mišių į namus parsinešu pakylėtą nuotaiką, dvasinės pilnatvės jausmą, kuriuos norisi išsaugoti iki kito sekmadienio. Tad drąsiai sakau, kad į šią bendriją choro vadovo lūpomis mane pakvietė pats Kūrėjas.“
Minčių apibendrinimui – šv. Jono Pauliaus II teiginys: „Religingumas yra aukščiausia žmogaus asmens išraiška, nes tai yra jo racionalios prigimties viršūnė.“
Danutė PAŠKAUSKAITĖ
