Šaukštelyje medaus telpa visas pasaulis

Gargždiškis Andrius ŽIŪRA (37 m.) šaltuoju metų sezonu dirba ir gyvena Osle, kur sukasi meno srityje. Tačiau vos tik ateina pavasaris ir iš avilio išskrenda pirmoji bitė, jis jau kitądien perka lėktuvo bilietą į Lietuvą ir visą pavasarį, vasarą atsiduoda bitininkystei. „Šamanių medus“ – taip Andrius vadina itin aukštos kokybės medų, kurį suneša jo priglausti spiečiai. Apie aistrą bitininkystei, apie šaukštelį medaus, kuriame telpa visas pasaulis, kalbamės su Andriumi vaizdo skambučiu tiesiai iš Oslo.

Įsigijo spontaniškai
– Andriau, papasakok, kaip Tavo gyvenime atsirado bitės?
– Tėvai turi sodybą Kretingos rajone, Mikoliškių kaime. Ten dažnai leisdavome vasaras. Šalia daug metų gyveno bitininkas dėdė Pranas, tačiau aš bičių bijodavau, nes buvau alergiškas jų įkandimams. Nuo vieno įgėlimo iškart sutindavo visas veidas, todėl laikydavausi nuo jų atokiai. Vis dėlto laukdavau, kol bitininkas pareis nuo avilių, mes pasikalbėdavome. Prieš dvejus metus jis mirė. Žmona pradėjo išparduoti bites, nes joms reikalinga priežiūra, negalima palikti likimo valiai.
Mano tėtis Roaldas pasakė, kad pirks vieną avilį, tuomet nežinau, kas man šovė į galvą, tačiau pasakiau, kad ir aš pirksiu vieną avilį. Juk sodyba be avilių – ne sodyba. Pagaliau išėjo taip, kad tėtis įsigijo du avilius ir aš du. Tėtis iki šiol rankų nėra į avilį įkišęs, o aš šiltuoju sezonu iš bityno neišlendu. Tiek tėtis, tiek mama Rasa, tiek kiti artimieji džiaugiasi atrastu nauju mano pomėgiu, jei ko prireikia – padeda. Anuomet dėdės Prano pasakojimai apie bites man buvo nelabai įdomūs, o dabar kiek daug jo norėčiau paklausti būtent apie bites.
– Pradėjote nuo keturių bičių šeimų, o dabar turite 46!?
– Taip, matyt, kai surandi tą veiklą, kur jautiesi gerai, viskas labai greitai progresuoja. Grįžti po 12 val., praleistų bityne, visas sugeltas ir vis tiek dar sėdi prie nuostabaus interneto ir ieškai aktualios medžiagos apie bitininkystės įvairius niuansus. Paskutines dvi vasaras atsitraukiau nuo prieš tai buvusių pomėgių – žvejybos, meno – ir visiškai atsiduodu bitėms.

Įveikė alergiją
– Kaip pavyko prisijaukinti bites, juolab kad buvai alergiškas įgėlimams?
– Šią vasarą gavau 78 įgėlimus per kelias sekundes į tą pačią vietą. Netyčia prispausta viena bitė sukėlė visų tokią paniką, pasitaikė pikta šeimyna. O tu stovi ir negali visko mesti, nes bus dar daugiau dūrių. Turi viską sulėtintai atlikti iki galo ir tik tada ramiai pasišalinti. Medikų neprireikė.
Pradžioje nešiodavausi švirkštą adrenalinui, žinojau, kad negaliu rizikuoti gyvybe, tačiau norėjau nugalėti tą įgėlimų baimę. Gilinausi į gyvenimo filosofiją čia ir dabar, susikoncentruodavau į įkvėpimą ir iškvėpimą. Svarbu nebūti mintimis tame įkandime, pradėjau pastebėti, kad 2–3 įkandimai, o organizmas reaguoja jau žymiai mažiau. Alergiją tiesiog pastūmiau į šoną. Žinau, kad turiu sutvarkyti bityną, o visa kita – palauks. Kūnas priprato prie įgėlimų ir tapo atsparus, taip nebereaguoja.
– Prisimeni, kai pirmąkart į rankas paėmei avilio rėmelį?
– Žinoma, rankos tikrai drebėjo. Dabar kaskart atidarydamas bičių avilį jaučiuosi kaip prie Kalėdų eglutės, kai kiekvieną kartą pakuoji dovanas ir nežinai, ką gausi. Bitėms stengiuosi sukurti palankią aplinką ir norom nenorom susikuri lūkesčių, kaip avilys turėtų atrodyti po trijų savaičių. Tačiau bitės dažniausiai pateikia staigmenų, randi ne tai, ko tikiesi.
Tolygu ritualui
– Kodėl pasirinkai pavadinimą „Šamanių medus“?
– Pirma, skaičiau knygą apie šamanišką bitės kelią. Antra, susipažinau su šamaninę, energetinę sritį išmanančiais žmonėmis. Viena moteris man pasakė, jog seniausi ir stipriausi moters simboliai yra rožė, gyvatė ir bitė. Vyrai, kurie bitininkauja, taip pat prisideda prie moteriškumo puoselėjimo, gyvybės žemėje palaikymo. Juk yra paskaičiuota: jei bitės išnyktų – žmogui liktų 4 metai gyventi. Bitininkavimas neapsiriboja medumi ir uždirbamais pinigais, žymiai svarbesnis pats procesas, kai tu matai, kaip tūkstančiai bičių šeimoje gali darniai gyventi. Jei visi elgtumėmės kaip bitės, pasaulis būtų kitoks, mūsų aplinkoje atsispindėtų tvarka, vientisumas, grožis. Trečia, pažiūrėkite į bitininką: kokį kostiumą jis užsivelka eidamas prie avilių, senovėje pasiimdavo ir žąsies plunksną, ir dar dūminama medžio kempinė – tai iš kartos į kartą perduodamas bitininkystės ritualas, pats bitininkas yra gerbiamas, nes ne bet kas išdrįsta atidaryti avilį. Bitininkas žino ir daug liaudies receptų, bičių produktų panaudojimo būdų, kurie ypač naudingi žmogaus sveikatai.
– Koks šiemet buvo medunešis?
– Nesiekiu jokių skaičių, man svarbiau procesas. Tačiau praėjusi vasara buvo išskirtinė tuo, kad pagavau 28 spiečius. Šnekėjau su patyrusiais bitininkais, tai tokia vasara yra buvusi tik prieš 15–20 metų.

Po savęs – žydinti pieva
– Daugelis žmonių apsiriboja medaus skanavimu. Kokius dar bičių produktus siūlytumėte prisiminti, galbūt įtraukti į racioną?
– Yra 7 bičių produktai: visiems žinomas medus, vaškas, bičių duonelė, žiedadulkės, bičių pienelis, nuodai ir pikis. Jei šiuos produktus žmogus pažintų ir naudotų, jo imuninė sistema jam tikrai padėkotų. Be to, daug kas net nežino, kad bičių vaškas tai yra bičių prakaitas. Būtent bičių vaško žvakės yra pačios natūraliausios.
– Kodėl medus toks brangus – šis klausimas labiausiai erzina bitininkus?
– Tas, kuris medų parduoda pigiai, nėra tikras bitininkas, bičiulis. Jis gydo šeimynas pigiausiais vaistais, ne ekologiškais, yra daug chemijos. Tokios bitės gyvena kančioje, nėra laiminga jų kasdienybė. Aš priešingai – gerbiu bitutės darbą: kiek ji vargsta, kol prineša šaukštelį medaus? Naudoju ekologinius vaistus, kad nesirgtų, keičiu vaškuoles. Jei bitė laiminga, bus laimingi ir tą medų valgantys žmonės.
Tie, kurie perka mano medų, padeda ne tik man, kaip bitininkui, bet kartu pasirūpina, kad gėlė žydėtų, obuolys būtų apvalus ir t. t. Taip užtikrinamas bitininkystės tęstinumas, o kartu ir saugoma aplinka, bitės toliau apdulkina augalus, kas labai svarbu. Juk Japonijoje dabar jau yra nauja specialybė, yra žmonės, kurie dirbtinai apdulkina augalus. Tad rūpintis bitėmis gyvybiškai svarbu. Menas, kuriam skiriu visą šaltąjį sezoną, Osle dirbu šioje srityje jau dešimtmetį, iki galo manęs neužpildė, liko tarpelis, kuriame tilpo bitė. Bitininkaudamas jaučiu, kad prisidedu prie planetos gyvavimo. Juk nieko nėra gražiau, kaip po savęs palikti žydinčią pievą.

Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.