Savivaldybės darbuotojai įvertino Ukrainos kontrastus
Savivaldybės administracijos darbuotojai įsiamžino Kijeve, Lietuvos skvere.
Apie 90 narių vienijanti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinė sąjunga kasmet išvyksta į pažintinę kelionę. Praėjusiais metais aplankiusi Baltarusijoje stūksančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis šiemet ryžosi sukti neramumų krečiamos Ukrainos pusėn. „Neišsemiamas kultūrinis lobynas, pribloškianti senamiesčių architektūra ir, žinoma, nedidelės kainos“, – iki šiol įspūdžiais tebegyvena po Ukrainą keliavę profsąjungos nariai.
Kelialapio kaina – 202 Eur
Nuo profsąjungos įkūrimo (2011 m.) pirmininkės pareigas einanti Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė pasakojo, kad ši kelionė buvo pati ilgiausia, trukusi 5 dienas: „Vykti į Ukrainą pasiūlė gidė – mes sutikome, buvo priimtina tiek kultūrinė, pažintinė programa, tiek kaina. Vienam žmogui kelialapis atsiėjo 202 Eur. Darbuotojų profesinės sąjungos nariams dalį šios sumos kompensavome iš renkamo kasmėnesinio nario mokesčio, kuris siekia 0,5 proc. nuo priskaičiuoto atlyginimo. Pažinti Ukrainą susigundė 37 Administracijos darbuotojai, profesinės sąjungos nariai. Kadangi liko laisvų vietų, tai prisijungė ir antrosios pusės, kiti norintieji. Iš viso mūsų buvo 51.“
Anot jos, tokios kelionės sukuria puikias sąlygas darbuotojų neformaliam bendravimui, kuris itin sutelkia, padeda solidarizuotis. Vėliau tai praverčia atstovaujant darbuotojų interesams. „Vykome į Vakarų Ukrainą, tad jokių grėsmių neįžvelgėme, ten ramu. Ukrainiečiai teigiamai nusiteikę lietuvių atžvilgiu. Tačiau vakarinėje dalyje jie atsakinėja tik ukrainietiškai, nesvarbu, ar jų ko nors klausi lenkiškai, rusiškai ar lietuviškai. O rytinėje pusėje, arčiau Krymo, gyvena apie 60 proc. rusų tautybės žmonių, tad ten situacija, žinoma, yra kitokia“, – pasakojo Administracijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė L. Tučienė.
Kovotojų atminimas – kiek apleistas
Nepaisant to, kad rajono delegacijai 3–4 val. teko sugaišti Ukrainos pasienyje, kalbintieji tvirtino nesigailį pasirinkę atostogoms ne Romą ar Paryžių. Kraštiečių tikslas buvo aplankyti Kijevą ir Lvovą – du unikaliais kultūros paminklais, architektūra išsiskiriančius miestus.
„Vaikščiojant po Lvovą neatrodo, kad šis miestas negauna ES paramos. Kijeve yra naujos architektūros, tačiau nelabai daug. Tačiau gatvės tvarkingos, šaligatviai iškloti trinkelėmis, žmonės atsipalaidavę, laimingi – kaip bet kuriame Vakarų mieste“, – įspūdžiais dalijosi Ryšių su visuomene skyriaus vedėja D. Beliokaitė.
„Labai sujaudino Kijevo centrinėje aikštėje (Maidane) „Dangiškosios šimtinės“ alėjos kontrastai. Čia pagerbti kovoje žuvę Maidano herojai. Istorija tapę įvykiai visai neseni, tačiau kovotojų atminimas pasirodė kiek apleistas: pritvirtintos nuotraukos apšepusios, gėlės dirbtinės, žvakės išdegusios. Juolab kad šalia vyko mokyklinių prekių prekyba, sekmadienį didžioji gatvė buvo uždaryta“, – pastebėjo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Daiva Beliokaitė.
Anot jos, vienas iš labiausiai įsimintinų aplankytų objektų Sofijos soboras Kijeve – tai UNESCO pasaulio paveldo objektas, laikomas stačiatikių religijos lopšiu.
Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė Kijevą praminė kaštonų miestu: „Galima tik įsivaizduoti, koks jis nepakartojamai gražus, kai pasidabina baltų žiedų kekėmis.“
Kijevo Pečorų lauros vienuolynas, įkurtas 1051 m., apsilankiusiuosius pribloškė pastatais, ypatinga istorija, sukauptomis religinio meno vertybėmis ir relikvijomis. „Nejučia prilyginau tai stačiatikių Vatikanui. Puikiai išlikusios vienuolių celės, įkurtos uolose, liudijo, kiek nedaug žmogui išties reikia šiame gyvenime. Matėme, kad vienuolynas gausiai lankomas ne tik turistų, bet ir tikrųjų maldininkų, ligotų, viltį atgauti siekiančių žmonių“, – pastebėjo D. Gumuliauskienė.
Baruose – drąsūs sprendimai
Didžiausias Vakarų Ukrainos miestas Lvovas keliauninkus pavergė architektūra, įspūdingomis bažnyčiomis ir cerkvėmis, siauromis gatvelėmis, jaukiomis parduotuvėlėmis ir kavinėmis. „Kadangi miestas istorijos vingiuose priklausė ir Lenkijai, ir Austrijai, tai labai primena V. Europos miestus“, – apibendrino Administracijos darbuotojai.
„Maistas skanus, sotus ir nebrangus – kavinėje pavalgysi nepermokėdamas, geriems pietums pakaks 4–6 Eur. Kavos kaina siekia iki 1 Eur. „Puikią espresso išsineštinai gėrėme ir už 27 centus, – prisiminė Socialinės paramos skyriaus vedėja D. Gumuliauskienė. – Tiesa, aptarnavimas dar ne visur atitinka mums įprastus standartus, bet nuoširdumo ir geranoriškumo nepritrūko niekur.“
„Pasaulis turi susivienyti, V. Putino politikos grėsmė dar ne iki galo suvokta, brangieji. Liūdna, kad patys ukrainiečiai nėra vieningi, jie susiskaldę. Vienybės mes turime mokytis iš jūsų, lietuvių“, – Administracijos darbuotojams sakė viename iš Kijevo parkų užkalbintas garbaus amžiaus sostinės gyventojas.
Anot D. Beliokaitės, Lietuvos verslininkai turėtų iš ukrainiečių pasimokyti originalumo, drąsių sprendimų. Visus sužavėjo Lvovo kultinė kavinė Kryivka (reiškia „slėptuvė“, „požeminis bunkeris“). Įėjimas į ją neįmanomas nežinant slaptažodžio, galioja draudimas vartoti rusų kalbą, tvyro ypatingai laisva ir maištinga aplinka. „Drąsiai šaržuojamas V. Putinas ir pan., jei prabilsi rusų kalba, gali būti uždarytas į karcerį. Lietuvoje tokių dalykų nelabai įsivaizduoju. Tačiau ukrainiečių rezistencija anuomet taip pat buvo labai stipri, tad turbūt nėra ko stebėtis“, – svarstė Ryšių su visuomene skyriaus vedėja. Užsakytą maistą lietuviams čia atnešė ant lentos su įbestu kirviu. „Ypatingas visas slėptuvės suplanavimas. O kai nuo trijų vaikinų staliuko priešais ekspromtu viena po kitos ėmė plaukti ukrainietiškos dainos – supratau, kad „Červona ruta“ tebemoku ir aš“, – šypsodamasi prisipažino D. Gumuliauskienė.
