• 28 lapkričio, 2021
|

Šokio sūkuryje pina tautų bendrystės vainiką

Šokių studijos „Trepsiukas“ vadovė L. Šepčenko ir jos pėdomis sekanti dukra Deimantė neabejoja, kad kultūra yra tas svertas, kuris gali suvienyti skirtingų tautybių žmones, paskatinti jų bendrystę.

 

Ukrainiečio ir lietuvės šeimoje gimusi Lilija ŠEPČENKO nuo pat lopšio keliavo po pasaulį ir pažino įvairialypę šalių kultūrą. Mat tėtis dirbo farmacininku karo ligoninėse, jo darbo vieta kas kelerius metus keisdavosi, tad lagaminus kraudavosi visa šeima.

Dabar L. Šepčenko taip pat dažnai keliauja, tačiau jau su Gargždų kultūros centro šokių studija „Trepsiukas“, kuriai vadovauja 30 metų. „Mus neatsitiktinai sieja glaudūs ryšiai su Ukrainos ir kitų šalių kolektyvais. Skleidžiant tautinių šokių grožį pinamas labai gražus tautų bendrystės vainikas, ugdoma tolerancija kitaip mąstantiesiems, augusiesiems kitoje kultūrinėje terpėje“, – įsitikinusi Lilija.

Jautė trauką Lietuvai

Profesionali choreografė L. Šepčenko net į pasaulį pasibeldė kelionėje: „Mama iš Latvijos važiavo pas tėtį į Vokietiją, tačiau buvo priversta stabtelėti Vilniuje, mat aš pasibeldžiau į pasaulį. Čia mane pagimdė ir tik po 10 dienų tęsė kelionę į Vokietiją. Pastarojoje išgyvenome 5 metus, paskui kraustėmės į Rusiją, vėliau – į Ukrainą. Gimtojoje tėčio šalyje gyvenau nuo 12 iki 20 metų. Čia šokau aukšto lygio šokių kolektyve, su kurio vadovu tebebendraujame iki šiol. Ukraina visada bus mano širdyje. Pamenu, kai dar pirmą kartą būdama maža mergaitė atvažiavau į šią šalį atostogauti: stovėjau traukiny ir vis klausinėjau tėvų, ar mes patekome į pasaką, nes buvo vyšnių žydėjimo metas, kai visi šviesiai melsvi nameliai skendo baltuose žieduose. Vaizdas užburiantis.“

Aštuoneri gyvenimo metai Ukrainoje L. Šepčenko labiausiai įsiminė dėl žmonių bendravimo, jų nuoširdumo, svetingumo ir paprastumo. Tačiau choreografė atvirai sako dar gyvendama Ukrainoje jutusi trauką Lietuvai, labai norėjo išmokti ir lietuvių kalbą, tad atvyko čia studijuoti. Jau po pusmečio pašnekovė savo tikslą pasiekė ir su tautiečiais susikalbėjo be vertėjų pagalbos. Galbūt polinkį kalboms paveldėjo iš tėčio. Jis, norėdamas susikalbėti su plungiškės žmonos mama, net buvo išmokęs žemaitiškai. „Mano tėvai susipažino, kai tėtis tarnavo Plungėje, būtent Žemaitijoje užsimezgė jų istorija“, – paaiškino L. Šepčenko.

Išsaugojo ukrainietišką pavardę

Choreografė, atsiklaususi tėčio, pasirinko ir lietuvės tautybę. „Kol dar tai nebuvo oficialiai įrašyta dokumentuose, teko patirti įvairių nesusipratimų, pakliūti net į graudžiai juokingas situacijas. Pavyzdžiui, kai gyvenome Rusijoje, bibliotekoje pildant kortelę pasakiau, kad tautybės dar nepasirinkau, tačiau informavau, kad mama – lietuvė, tėtis – ukrainietis. O bibliotekininkė apibendrinusi sako, vadinasi, būsi rusė“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė.

Nors tautybę pasirinko ji ne ukrainietės, tačiau pavardę išsaugojo. Ištekėjusi už lietuvio, pasiliko mergautinę, tėčio dovanotą. „Jis vis rūpinosi, ar man nėra sudėtinga dėl to gyventi Lietuvoje. Jam visada atsakydavau, kad apie žmogų kalba darbai, o ne vardas ar pavardė. Esu viena iš paskutiniųjų tėčio pavardės nešiotojų, ir viskas. Tad ir vyras jokių pretenzijų nereiškė“, – teigė choreografė.

Jos vadovaujamą „Trepsiuko“ kolektyvą lankė ir pačios vaikai – Deimantė ir Deividas. Dukra jau nuo trejų metų sukosi šokių repeticijose, taip pat baigė meninę gimnastiką Klaipėdoje. Šiuo metu dvyliktoje Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos klasėje besimokanti mergina svajoja sekti mamos pėdomis ir studijuoti choreografiją. Deimantė prisipažino, jog buvo minčių apie studijas Ukrainoje, tačiau jas sužlugdė įtempta politinė situacija.

Gastrolėse įveikia tolerancijos išbandymą

Dar prieš porą metų Naujuosius metus choreografės šeima sutiko Ukrainoje su draugais, giminėmis. „Nebūčiau patikėjusi, kad viskas gali taip greitai pasikeisti – siaubas. Ukrainoje tebeturiu daug draugų, ten gyvena mano pusseserė, su kuria dažnai bendraujame. Kiekvieną rytą pradedu nuo naujienų internete, domiuosi, kaip vystosi karinis konfliktas. Laimei, kad artimieji gyvena Vakarų Ukrainoje, ne karo zonoje. Jie mums aiškina, kad niekas nepasikeitė, tik kainos šiek tiek padidėjo. Kraustytis iš šalies jie tikrai neketina. Ukrainiečiai labai stiprūs žmonės, sunkiai parklupdomi. Dabar net esame pakviesti į pusseserės dukters vestuves, kurios vyks vasarą“, – džiugia naujiena pasidalijo L. Šepčenko.

Nors didelės dalies ukrainiečių gyvenimas teka įprasta vaga, turistų srautai į šalį sumažėjo. Nutraukė savo gastrolių seriją į Ukrainą ir „Trepsiuko“ šokėjai. Vežti vaikus būtų rizikinga, juolab kad ugdytinių tėvams išvyka į karinio konflikto krečiamą šalį vargiai būtų patraukli. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, „Trepsiukas“ turi ką prisiminti, nes aplankytų šalių sąrašas kasmet ilgėja: Vokietija, Austrija, Vengrija, Slovakija, Bulgarija, Graikija, Makedonija, Italija, Suomija, Švedija, Baltarusija ir kt. Tarptautiniuose šokių festivaliuose susitikę vaikai plečia savo akiratį, įveikia tolerancijos išbandymą. Draugiškai bendrauja su kitos rasės ar tautybės bendraamžiais. Neabejojama, kad naujoji karta, išaugusi daugiakultūrinėje visuomenėje lengviau įveiks migracijos iššūkius globaliame pasaulyje, o kartu išsaugos patriotiškumą savo šaliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių