Špyga kišenėje

„Špyga taukuota“, – smagiai šūkčioja čigonas filme „Tadas Blinda“, uoliai velėdamas ponų sėdynes. „Špygą jiems“, – širsta žinomas dabartinės Lietuvos dizaineris, gavęs sąskaitą už nukritusio balkono atstatymą. Balkonėlis mažutis, sename Vilniaus pastate, bet būsto paslaugas teikianti įmonė savęs jau nenusiskriaus. Gal ir pykstančiojo tiesa, jog už tūkstantį kitą atstatys balkonėlį, o kitus dešimt darbuotojai pasiliks kelionei į Turkiją. Tokie ir panašūs nutikimai piktina žmones, o pirštai norom nenorom gniaužiasi į špygą.
Išsipūtusios kainos taip tolsta nuo realybės, kad, gavus kokią sąskaitą, po pradinės nuostabos iškart kyla klausimas, o kiek tai iš tiesų kainuoja. Kiek kainuoja pastatyti suolelį, nudažyti tvorą, pritvirtinti lentelę? Šimtus ar jau tūkstančius? Štai kaimynės svarsto, nuo ko čia reikės pradėti, jeigu užaugę medžiai jau šakomis remiasi į balkoną. Rudenį niūru, žiemą tamsu, o vasaros tiek tebūna. Atrodytų paprasta: kopėčios, pjūklelis ir… tvarka. Bet ne, juk negalima. Net savame kieme medžio be leidimo nenupjausi. Užtat nebaudžiamai galima kirsti miškus, įsisukti į parkus, saugomas teritorijas, kaip nori praretinti gatvių medžius. Negi įstatymai ir tvarkos tik tam, kad gudresni ir įžūlesni juos apeitų? O apie kainų kėlimą jau ir anekdotai sklinda. Pvz.:
– Kaip pakelti kainas, kad tauta pritartų?
– Ogi paprastai. Pradžioje paskelbti, kad kainos didės maždaug tris kartus. Tautiečiai ims piktintis, mitinguoti. Po to pakelti 50 procentų, ir tauta lengviau atsidus: „Ačiū Dievui, tik tiek.“
Užtat galima gauti pinigų už tinginystę. Kada Gargždus neišbrendamai apsnigo, atrodė, tuoj supuls laisvi nuo darbo žmonės, čiups kastuvus, valys miestą. Nieko panašaus, su sniegu galynėjosi tik be paliovos pupsėdamas mažytis traktoriukas, bet žmonių, kurie šiaip jau laukia tik išmokų dienos, nesimatė. Negi taip nenorima dirbti, pajudėti, pasidžiaugti atliktu darbu ir to darbo reikalingumu? Žinoma, naivu klausti, juk pinigai jiems ir taip ateina. Tik ką tuomet primena valstybė – dosnią tetulę ar melžiamą karvę? Bet jeigu koks euras kitas pridedamas prie pensijos, tai, atrodo, jog čia toks dosnumas, tokia mielaširdystė, kad reikia susilenkus dėkoti. Tarsi pensininkai būtų kokie išlaikytiniai. Va, tuomet ir dėliojasi pirštai į nemandagų gestą.
Sakoma, jog vyresniame amžiuje reikia kuo daugiau judėti, nes, jeigu atsisėsi, tai gali ir nepakilti. Gal todėl didieji prekybos centrai ir įvedė savitarnos kasas? Tik pažiūrėkit, kaip greitai pirkėjai skuodžia prie tos kasos, kur pasirodo pardavėja. Nei pirkinių krepšiai netrukdo ir amžius čia jau nesvarbu. Dažnam tas papildomas darbas įkyrėjo kaip reikiant: žymi, dėlioji, ieškai prekės, suklysti, penkios rūšys pomidorų, ar nuolaidą rodo, kur kortelė – taip ir kamuojiesi ne savo darbą dirbdamas. Didžiųjų parduotuvių atstovai džiaugiasi: nereikia pardavėjų, be to, esą vaikams įdomu, jaunimas greit susitvarko, eilės mažėja. Betgi ši iš užsienio atėjusi mada ten jau beveik išsikvėpė, nes padaugėjo sukčiavimo, vagysčių, sumažėjo pelnas, žmonės plūstelėjo į mažas krautuvėles, kur gyvai gali pabendrauti su aptarnaujančiu personalu. Mes, matyt, dar kurį laiką pasikamuosim.
Skaičiuojant paskutines prabėgančių metų dienas, mintys skuba į priekį. Kas mūsų laukia ateinančiais? Nors socialinės apsaugos ir darbo ministrė skuba pranešti apie kilsiančią minimalią algą ir neapmokestinamąjį minimumą, tačiau mūsų pinigines paplonins nauji mokesčiai, augantys įkainiai už įvairias paslaugas. Šalyje brangiau siūloma parduoti autobusų bilietus, daugiau mokėsime norėdami didmiestyje pasistatyti mašiną, kavinės ir restoranai jau pranešė kelsiantys kainas, o kur dar grasinantis atsirasti visuotinis nekilnojamojo turto mokestis. Jo paskaičiavimui ir bauginantis žodis paruoštas – „mediana“. Kalbama, brangins ir kitas aptarnavimo paslaugas. Nuo naujųjų metų Lietuvoje prasideda ir maisto atliekų rūšiavimas. Apmaudu, kad Europos kontekste mūsų šalis pateikiama kaip ypatinga teršėja: mašinos prastos, šiukšlės nerūšiuotos, tarša auganti. Mažytė šalis – lyg koks Europos baubas. Tai kaip tuomet su didžiosiomis?
O pasakymas „špyga taukuota“ gyvuoja toliau. Ir ko jam negyvuoti, jeigu susikaupę tiek sveiku protu nesuvokiamų dalykų, kad be šiurkštesnio žodžio ar posakio tiesiog sunku išsiversti, nervus nuraminti. Taigi bent jau kišenėje špyga dar kurį laiką pravers.