Studijos įkūrėja kviečia tapyti ir vaikus, ir suaugusiuosius
Nedrįstu… Nemoku… Man nepavyks… Niekada nesu bandęs… Gali būti, kad panašios mintys kilo ne vienam, prieš metus pamačiusiam skelbimą, jog Gargžduose atidaroma „Aureart tapybos studija“. Jos įkūrėja Aurelija Valutytė-Slavinskienė taip realizavo savo svajonę, o dabar padeda skleistis tiek vaikų, tiek suaugusiųjų talentams. Gargždų krašto muziejuje eksponuojama tapybos studijos lankytojų paroda džiaugsmo teikia ir darbų autoriams, ir jų artimiesiems, ir studijos įkūrėjai.
Menas – nuo vaikystės
„Piešimas, tapyba ir kiti meno užsiėmimai mane lydi visą gyvenimą. Baigiau Šiaulių universitetą ir Vilniaus dailės akademijos dailės bei dizaino studijas. Po edukacinės ir 
fotografavimo veiklos daugiau dėmesio skyriau tapybai ant medinių funkcionalių daiktų – skrynių, raktinių, atlieku individualius užsakymus“, – sako A. Valutytė-Slavinskienė, praėjusį rudenį Gargžduose įkūrusi „Aureart tapybos studiją“ ir suaugusiesiems, ir vaikams. Jos nuomone, kiekvienas, net ir neturintis nieko bendro su menine veikla, gali prisiliesti prie tapybos, atrasti, pajausti, pamėgti jos formas. „Tapybos užsiėmimai skirti tiems, kurie ieško gerų emocijų, pažinimo ir gražaus prisiminimo, tapyto savo paties rankomis“, – drąsina abejojančiuosius studijos, į kurią priimami visi norintys, be patirties ir žinių, įkūrėja. Tapoma akrilu ant drobės, piešiama minkšta pastele. A. Valutytė-Slavinskienė džiaugiasi, kad per metus edukacijose dalyvavo vaikų ir suaugusiųjų iš Vilniaus, Klaipėdos, Mažeikių, Kretingos, Šilalės, Gargždų ir kitur. Tarp suaugusiųjų – įvairių profesijų atstovai: ekonomistai, inžinieriai, aplinkosaugos atstovai, medikai, konditerės, transporto vadybininkės, fotografės, grafikos dizainerės, mokytojos, administratorės, nemažai socialinių darbuotojų.
Atradimų džiaugsmas
Gargždiškę Gintarę Sargūnaitę pabandyti tapyti įkalbėjo kolegė Anita. „Buvo baimė paimti teptuką į rankas, tačiau studijoje Aurelija parodė, paaiškino, kaip padaryti spalvų perėjimus. Per dvi dienas nutapyti paveikslą man buvo atradimas. Pasirodo, galiu ir piešti“, – šypsojosi muziejininkė Gintarė, kol kas džiaugdamasi vieninteliu paveikslu, kuriame pavaizdavo saulėgrąžą, ir mano, jog studiją lankys toliau.
Paveikslą „Gylis“ parodai pateikusi Milda prisipažino, kad iš pradžių jautėsi nedrąsiai, tačiau vėliau viskas pasikeitė: „Atsipalaidavau ir pasinėriau į beribį vandenyną, gilų dangų, vis gilyn į paveikslą, ir moterį Deivę, einančią į nežinią, pasitikinčią savimi, ieškančią kažko, ko ji neturi, bet nori atrasti, galbūt globos, širdies šilumos, ramybės. Atsispindėjo mano pačios jausmai ir perteikiau tai paveiksle, susitapatinusi su Deive.“
Studijos lankytoja Kristina sakė, kad nebuvo stovėjusi priešais molbertą ir net nežinojusi, kaip tiksliai vadinasi lentutė su duobutėmis dažams, t. y. paletė: „Jaudulys buvo it prieš egzaminą, nes tą akimirką nieko nežinai. Tačiau praktiški patarimai ir „užvedimai ant kelio“ nukėlė į sielos ir minčių terapiją… Kai teptuku pradėjau liesti drobę, manyje gimė toks jausmas, jog atrodė, kad jau gimsta žvaigždė. Žinoma, buvo be galo nedrąsu!“
Išlieja emocijas
Nors Aurelija nė vieno pradedančiojo tapyti rankos su teptuku nevedžiojo, jos patarimai, perteiktos žinios padėjo įveikti ne tik nedrąsą ir išsklaidyti abejones. Kartu su vaikais į parodos atidarymą atėjusios mamos pajuto, jog tapyba jiems suteikė pasitikėjimo, padėjo išlieti susikaupusias emocijas, nurimti. Tai tvirtino ir patys vaikai.
„Tapydama pamirštu blogus dalykus, o labiausiai mėgstu piešti katinus. Turiu namuose katiną ir esu nupiešusi jo portretą“, – šypsojosi Fausta, kurios mama Erika irgi pabandė tapyti. Gyvūnus labiausiai mėgstanti piešti tikino ir Austėja, kuriai pats gražiausias paukštis buvęs flamingas.
Nors hiena neatrodo labai patrauklus gyvūnas, tačiau ją nupiešusi dvylikametė Rusnė Liutvinaitė sakė, kad hienos nėra labai piktos.
„Esu piešusi arklius, liūtą, bandžiusi lapę ir povus“, – vardijo Rusnė, kurios mėgstamiausia spalva anksčiau buvo raudona. Bet jei galėdavo gyvenime rinktis raudoną ar juodą, tai rinkdavosi juodą. „Dailėje ši spalva dažniausiai viską sugadina, nes kai ją užtepi, labai sunku paslėpti“, – dalijosi patirtimi jaunoji dailininkė.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo ir autorės nuotr.
