Su ištiesta ranka

Filosofas Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie savo vaikystę, prisimindavo mamos pasakytus žodžius: jeigu nesimokysi – gulėsi patvory. Vaikui šitas vaizdas atrodė toks baisus, jog kitaip raginti siekti mokslo nereikėjo. Juk ir patys iš savo tėvų, senelių esame girdėję, kad netinkamai gyvendamas senatvę pasitiksi su ištiesta ranka. Anksčiau toks gąsdinimas buvo labai paveikus, bet dabar gyventi su ištiesta ranka jau tampa kone norma. Kai užvaldo godumas, kai noras pasisavinti jau nelaikomas vagyste, o staigus praturtėjimas vadinamas apsukrumu ar mokėjimu gyventi, ištiesti ranką darosi nebegėdinga.
Štai susirinko Šveicarijon pasaulio galingiausieji aptarti, kas čia tame pasaulyje dedasi. Vyksta karas, stinga energijos šaltinių, šiltėja klimatas, yra kraštų, kur žmonėms trūksta maisto ir gresia badas. Bet čia pat žiniasklaidoje skelbiama, kad vienas procentas pasaulio turtuolių turi dvigubai daugiau turto negu visa likusi žmonijos dalis. Atsakymas kaip ir aiškus. Juk neuždirbote patys vieni, be kitų pagalbos. Vadinasi, tuos kitus jūs begėdiškai nuskriaudėte, pasisavinote jų uždirbtų pinigų dalį ir pavertėte savo pelnu. Galgi ir kiti nėra vargšai, tik sukurta tokia sistema, kuri verčia jais pasijusti. Taip jau vyksta ir Lietuvoje, paprastą darbą sąžiningai dirbantis, mokesčius mokantis žmogus vis stumte stumiamas tiesti ranką ir prašyti paramos. Argi ne taip nutiko su visomis buityje reikalingomis energijomis? Pradžioje kažkokios miglotos sapalionės, paskui nesveikai išaugintos kainos, bandoma sureikšminti konkurenciją, kuri nepanašu, kad būtų, o galiausiai rikiuojama ilgiausia eilė pašalpoms ir kompensacijoms gauti. Dargi tuo besirūpinanti ministrė džiugiai paskelbia, kad kompensacijų gali prašyti visi, nepaisant, kaip gyvena ir kiek uždirba. Taigi tieskite ranką, gal ką nors į ją įdės.
2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais. Žinoma, ne tik, taip pat svarbūs ir kiti reikšmingų įvykių paminėjimai (Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Šventojo Juozapato), bet Mažoji Lietuva čia, šalia mūsų, todėl visa, kas su ja susiję, domina labiausiai: rašytojos Ievos Simonaitytės fenomenas, lietuvininkų buitis, papročiai, vaikų švietimas, kaimo bendruomenės svarba. Net prabėgus šitiek laiko randama vis naujų faktų, atskleidžiama nežinomų dalykų, rodančių šio krašto ypatingą savitumą. Skaitant įvairią su tuo susijusią medžiagą negalima nepastebėti, kaip sutartinai Mažosios Lietuvos kaimo bendruomenė rūpindavosi gyvenimo nuskriaustaisiais, kaip juos remdavo, nepalikdami varge vienų. Gaila, kad šis kraštas jau tik istorija, kad iškalbingiausios belieka kapinės su iškaltais to krašto žmonių vardais ir pavardėm. Bet… pirmiausia reikia jas surasti. Pamėginkite nuvažiuoti į Elniškės evangelikų liuteronų kapines, esančias už Priekulės. Jose palaidotas ne vienas garsus žmogus, čia ir Viliaus Gaigalaičio kapavietė, kitų to krašto šviesuolių, bet nuorodos matyti neteko. Supuvo? Nugriuvo? Nebuvo?
Pažvelgus į mūsų miestą, jau kuris laikas džiugina tai, kad bent gatvėse neelgetaujama. Nors ne taip seniai, vos prieš keletą metų, tokių atvejų pasitaikydavo ir patirtas nesmagumas ne vienam apkartindavo dieną. Mūsų žmonės nėra abejingi, jie nori pagelbėti, pasidalinti, tegul ir suprasdami, kad paaukotąjį eurą prašytojas kaip­mat pragers. Ne visi žino, kaip tokiam žmogui tinkamai padėti. Ar apsimesti, kad nematai, ar įsprausti pinigą, barti, gėdinti? Gerai, kad situacija iš tiesų pasikeitė ir šito galime išvengti. Gal tai susiję su Nakvynės namų įkūrimu ar tinkamu socialinių tarnybų darbu, bet įspūdis teigiamas. O štai Klaipėdos centrinėje gatvėje, prabangaus restorano pašonėje, lyg gyvas priekaištas pro šalį skubantiems visą dieną klūpo moteriškė. Sumuštu veidu, vartydama girtas akis piktai tiesia murziną ranką: „Duokite.“ O kiek dar tokių, kuriems atrodo, kad visi jiems turi duoti, padėti, už juos dirbti, jiems uždirbti. Tokia nematoma, bet esanti prašytojų armija auga sulig kiekviena diena. Štai „Maisto banko“ savanoriai skelbia, kad valgytojų ir prašytojų daugėja, o aukotojų jau kur kas mažiau. Neretai buvusio dosnaus geradario jau paties skurdas lūkuriuoja, bet tiesti ranką ne kiekvienas ryžtasi.
Visokios mintys užplūsta aplink pasidairius. Ką gi, galima gyventi ir su bėda, ir su liga, turbūt ir su ištiesta ranka teks susitaikyti.