Susitelkę lapiškiai kaimo gyvenimo nebeįsivaizduoja be bendruomenės
Įspūdingo Lapių kraštovaizdžio žmonės vieni pirmųjų Klaipėdos rajone susitelkė į bendruomenę, kad kaimo gyvenimui suteiktų naujų spalvų. Jie tikėjosi, kad bendrystėje galima daugiau nuveikti gerinant infrastruktūrą, išjudinti kultūrą, dvasiškai tobulėti. Lapiškių svajonės išsipildė – per daugiau nei 20 metų įgyvendinta daug projektų, skatinančių pilietiškumą, keičiančių infrastruktūrą, praturtinusių jų dvasinį gyvenimą. „Neįsivaizduoju kaimo be bendruomenės“, – sakė Lapių bendruomenės centro valdybos narė Elena Kundrotienė.
Naujovėms įkvėpė Deividas
Mintį apie bendruomeniškumą, kad Lapių kaimo žmonės turi burtis į bendruomenę, daugiau nei prieš dvidešimtmetį pasėjo nepriklausomybės pradžioje Lapių piliakalnio pašonėje įsikūręs buvęs JK gynybos atašė Deividas Holidėjus (a. a.). Nuoširdžiai bendravusį su visais gyventojais, savu tapusį užsienietį lapiškiai gerbė ir juo tikėjo. Vakarietiško mąstymo D. Holidėjus pasakojo, jog Anglijoje bendraminčiai renkasi, diskutuoja ir kartu gimsta gerų idėjų, kurias patys savo aplinkoje realizuoja. Jis įkvėpė lapiškius naujiems darbams ir padėjo juos įgyvendinti.
Lapių bendruomenės centro valdybai nuo pat įsikūrimo vadovaujanti Laima Karbauskienė prisiminė, jog beveik prieš ketvirtį amžiaus šio kaimo gyventojai Vytautas Kundrotas, Sigitas Karbauskas, Antanas Jasas (a. a.), Arūnas Grikšas (a. a.), Gediminas Juozapaitis, Stasys Kuprelis (a. a.) bei kiti rinkosi jų namuose ir kalbėjo, jog reikia jungtis į bendruomenę – Lietuvoje šis judėjimas buvo prasidėjęs. „Girdėjome, kad parengus projektų galima gauti europinių lėšų šiems įgyvendinti ir pagerinti savo aplinką, investuoti į žmonių tobulėjimą, bendrystę, – kalbėjo aktyvi lapiškė L. Karbauskienė. – Mes buvome jauni, entuziastingi ir troškome naujovių, permainų. Tuomet labiausiai žmonėms trūko bendravimo – iširus kolūkiui, jie užsidarė tarp keturių sienų. Nebebuvo bendrystės, kai kas neteko darbo – ne visiems vienodai sekėsi. Nebebuvo švenčių, renginių, o patiems kažkur išvykti neužteko pinigų.“
Stiprybė vienybėje
2004 m. pavasarį susirinko pusšimtis lapiškių, kurie pasirašė, jog steigia bendruomenę. Vienbalsiai į iniciatyvinę grupelę pasiūlė L. Karbauskienę, V. Kundrotą ir A. Grikšą, kurie sutvarkė dokumentus ir liepos mėnesį įregistravo Lapių bendruomenės centrą. „Valdybos pirmininke išrinko mane, nors tada nelabai žinojau, kas yra bendruomenė. Žmonėms aiškinome, kad oficiali bendruomenė gali rašyti projektus ir gauti finansavimą kaimo infrastruktūrai, socialiniam gyvenimui gerinti“, – dalijosi prisiminimais L. Karbauskienė. Ji prisipažino, kad tuomet nežinojo, kaip dirbti šį visuomeninį darbą, tačiau į valdybą buvo išrinkta 15 stiprių narių, tarp kurių buvo įmonių, įstaigų vadovų, pažadėjusių padėti, pamokyti. „Ir aš iš jų mokiausi, stebėjau, bandžiau rašyti projektus, kad surengtume edukacijų, ekskursijų. Mane užaugino bendruomenė, – atskleidė pašnekovė. – Lapių bendruomenė Klaipėdos rajone įsikūrė viena iš pirmųjų. Tuomet jau veikė Jakų bendruomenė, kūrėsi Girkaliuose, Priekulėje.“
Lapių bendruomenės centras sujungė 7 kaimų žmones: Rudaičių, Žvelsėnų, Pažvelsio, Pikteikių, Utrių, Greičiūnų ir Lapių. „Kvietėme šių kaimų gyventojus į renginius, ekskursijas, ir jie aktyviai dalyvavo. Į vakaronę susirinkdavo tiek, kad salėje pritrūkdavo vietų. Mes kviesdavome muzikantų, organizavome žaidimus – smagiai leidome laiką“, – kalbėjo L. Karbauskienė. Pasak valdybos narės Elenos Kundrotienės, bendrystė užkrečia.
Kita valdybos narė Onutė Žitkienė antrino, jog nuo bendruomenės įsikūrimo pradžios moterys tradiciškai renkasi į savo vakarones. „Jos įvairios ir labai smagios, teminės, su parodomis, galimybe atskleisti savo gebėjimus, kūrybiškumą, – dėstė ji. – Mūsų iniciatyvi organizatorė buvo pedagogė Vilija Lukauskienė, įkvėpusi gražioms veikloms. Įsimintinos buvo vakaronės.“
Išradingos Lapių moterys iki šiol prisimena Pienių rinkimo šventę Žvelsėnų kaime – ne tik jas rinko, bet ir dainavo dainas, skaitė eiles, žaidė žaidimus.
Lapiuose vyko įvairios edukacijos – keramikos, pynimo iš vytelių, velykinių margučių ir kitos.
Bendrystė – visiems
Bendruomenei sekėsi aktyvinti žmones, padėti jiems dvasiškai tobulėti. L. Karbauskienė prisiminė, kaip senjorams surengė ekskursiją į Palangą. „Kažkas tada prisipažino, jog kurortiniame mieste nebuvo lankęsis, nors Lapiuose gyveno senokai, – šyptelėjo pašnekovė. – Kartu nuvykome į Šiluvą, aplankėme Žiemos sodą Kretingoje.“ Ji patikino, kad ir dabar bendrauja su senjorais – prieš Kalėdas su dovanėlėmis aplanko tuos, kurių vaikai toli, taip pat vienišus senolius. Prireikus pagalbos, stengiasi padėti. „Bet labiausiai jiems reikia bendravimo“, – pastebėjo pašnekovė.
Išskirtinis bendruomenės projektas – mokinių vežimas į Klaipėdos baseiną. „Daug vaikų tada buvo mūsų kaimuose – aktyvių, smalsių. Susitariau su baseino vadovu, nupirkau maudymosi priemones ir visą vasarą juos lydėjau į baseiną, – dalijosi prisiminimais L. Karbauskienė. – Lapių mokykloje dirbo aktyvus fizinio lavinimo mokytojas Šileika, kuris skatino rašyti sporto projektus, planavo sportines veiklas. Daug įvairių varžybų organizavome: futbolo varžybas tarp mokytojų ir mokinių komandų, tinklinio – tėvų ir vaikų, kvadrato – tarp mamų ir dukrų.“
Lapių kaimo gyvenimas tapo spalvingesnis, gražėjo aplinka, formavosi naujos tradicijos.
Keitėsi ir žmonių požiūris į tvarką. „Mes kvietėme ne tik į renginius, šventes, bet ir tvarkyti aplinką. Anuomet nebuvo šiukšlių konteinerių – gyventojai mėtė jas, kur pakliuvo: savo sodybose susitvarkydavo, o šalia griovyje jų buvo pilna. „Mūsų bendruomenės narys, gamtos mylėtojas Gintautas Rusteika nurodydavo, kur šiukšlynų krūvos. Per pirmąsias talkas ėjome per kaimą rinkdami šiukšles privačių namų pašonėje – vėliau nebereikėjo. Dabar visose viešosiose erdvėse švaru ir gražu“, – džiaugėsi L. Karbauskienė.
E. Kundrotienė užsiminė apie pastangas ugdyti kaimo žmonių pilietiškumą – siekė, kad per valstybines šventes prie visų namų plevėsuotų trispalvės. Vienai šeimai pasiskundus, kad jos brangios, padovanojo.
Utriuose veikla – žiemą vasarą
Lapiškė Rasa Rusteikienė, apsilankiusi Žvejų šventėje Drevernoje, pasiūlė Lapiuose organizuoti Miško šventę. Idėja sudomino – susitelkę kaimo žmonės tvarkė neapsakomo grožio Lakštingalų slėnį, kur kasmet į renginį per Žolinę atvykdavo ir buvę gyventojai, kitų miestelių ir kaimų žmonės. Ir tai tapo tradicija. Prieš keliolika metų ši šventė pradėta organizuoti Lapių parke, kur bendruomenė savo pastangomis įrengė sceną, išgrindė taką.
Įdomus tradicinis renginys – Avikirpis. Pasak L. Karbauskienės, jį inicijavo buvęs kultūros namų darbuotojas Aurimas Rapalis, kuriam artimas folkloras, tradicija.
Utrių slidinėjimo trasos – didžiausias Lapių bendruomenės projektas, įgyvendintas prieš keliolika metų. Šią žiemą – išskirtinė jo sėkmė. „Norėdami ir vasarą įveiklinti Utrių kalną, gavę iš „Leader“ programos lėšų įrengėme aktyvaus poilsio zoną – nusileidimo padangomis trasas. Čia atvyksta šeimos švęsti vaikų gimtadienius, – kalbėjo L. Karbauskienė. – Šiemet Utriuose įgyvendinsime dar vieną projektą – baigsime statyti kupolą ir terasą. Nemenka našta bendruomenei išlaikyti šį kalną. Nelengva, atsakinga vykdyti projektus. Reikia sugebėti į veiklą įtraukti žmones – pastebėti ir suprasti jų gebėjimus.“
Kovo 11-ąją lapiškiai tradiciškai organizuodavo žygį prie Lapių piliakalnio, bet šiemet dėl sniego gausos žygiavo aplink Lapių kaimą. Tai buvo eisena prisiminti išėjusius Lapių bendruomenės žmones. „Galvojame, kaip įamžinti šviesuolio D. Holidėjaus atminimą“, – atskleidė L. Karbauskienė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
