Talentingi žydų verslininkai, novatoriškai kūrę ir dirbę Lietuvai
Rugsėjo 23-ioji yra Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Ši data pasirinkta todėl, kad 1943 metų rugsėjo 23 dieną naciai galutinai likvidavo Vilniaus žydų getą. Šis įvykis tapo masinio žydų naikinimo (Holokausto) Lietuvoje simboliu. Šią dieną visa Lietuva prisimena ir pagerbia tragišką Lietuvos piliečių likimą: nacistinės okupacijos metais (1941–1944 m.) buvo sunaikinta maždaug 94 proc. iš daugiau nei 200 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų. Kartu su žmonėmis buvo naikinamas ir unikalus Lietuvos žydų kultūrinis bei intelektualinis paveldas. Šiandien plačiau norisi papasakoti apie du talentingus Šiaulių žydus, kūrusius verslus ir novatoriškai dirbusius Lietuvai.
Savamokslis – didysis novatorius
Kalbant apie žydų tautybės žmones, kurie įnešė reikšmingą indėlį pasauliui pačiose įvairiausiose visuomeninio gyvenimo srityse – moksle, literatūroje, dailėje, politikoje – mūsuose tarsi nusistovėjo tradicija pirmiausia prisiminti čia, Lietuvoje, gimusius, bet savo talentą ir kūrybinę energiją išvysčiusius svetur žydus, taip vadinamus „litvakus“. Tačiau turime ir tokių, kurie savo talentą atskleidė ir vystė čia, Lietuvoje, ir tapo ne mažiau žinomi plačiajame pasaulyje. Bene vieni iš ryškiausių – Chaimas Frenkelis ir jo sūnus Jokūbas.
„Šiauliai – vienas stambiausių pasaulio odos pramonės centrų“, – 1911 metais rašė anglų enciklopedija „Britannica“. Turbūt užtektų vien šios citatos, norint patvirtinti ankstesnį teiginį. O jeigu dar paminėtume, kad 1914 metais Ch. Frenkelio fabrike dirbo kas devintas Šiaulių miesto gyventojas, kurie čia daugiausia kūrėsi iš aplinkinių kaimų, galėtume tvirtinti, jog Chaimas Frenkelis (ir jo sūnus Jokūbas) daug prisidėjo prie Šiaulių, kaip pramoninio miesto, tapsmo. Miesto, kuriam bus lemta ateityje tapti vienu iš Lietuvos didmiesčių.
Ch. Frenkelis odų apdirbėjo amato išmokęs Baltstogėje, kartu su broliu Abraomu odininkystės verslą pradėjo gimtojoje Ukmergėje, bet, vedamas didesnių ambicijų, persikėlė į Šiaulius. Čia su dešimčia samdomų darbininkų tęsė darbus įsigytuose mediniuose barakuose. Daug eksperimentuodamas, diegdamas inovacijas, šią veiklą greitu laiku taip išplėtojo, kad 1887–1889 m. pasistatydino mūrinį fabriką, kuriam reikėjo vis daugiau ir daugiau darbininkų. Pagal išsimokslinimo lygį Chaimas Frenkelis buvo amatininkas, tačiau pagal sumanumą ir verslumą tapo didžiuoju pramonininku novatoriumi. Kaip būsimos sėkmės pagrindas pradiniame etape buvo Šiauliuose esantis geležinkelio mazgas ir tai, jog apylinkėse buvo laikoma daug galvijų, būtinų odos žaliavai. Pradžioje visa odų ruošimo gamyba vyko rankomis. Į gamybos procesus sumanus pramonininkas pradėjo diegti pažangiausias to meto odų rauginimo technologijas, fabriko laboratorijoje darė cheminius tyrimus technologiniam procesui tobulinti. Fabrike įrengti pirmieji mieste telefonai, garo katilas, gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo, buvo įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du variklius. Jau po kelerių metų pastatytuose mūriniuose pastatuose kasmet buvo išdirbama apie 100 000 odų.
Pelnė tarptautinius apdovanojimus
1905 m. Ch. Frenkelio fabrike pagaminti odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. 1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus Jokūbas Frenkelis, kuriam buvo patikėta diegti moderniausius odų rauginimo metodus. Medžiagas gabenosi net iš Brazilijos, Urugvajaus ir Indijos. Odų rauginimui pradėjo naudoti iš Afrikos atvežamą mangrovinių miškų medžių žievę, kuri nudažydavo odą raudonai ir ši tapdavo itin atspari drėgmei. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike jau dirbo apie 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių. Paties pramonininko sukauptas turtas (įskaičiuojant turimą techniką ir žaliavas) siekė apie dvidešimt penkis milijonus tuometinių Rusijos rublių. Ch. Frenkelis buvo gerai žinomas ir kaip dosnus mecenatas. 1908 m. pastatė mokyklą žydų bendruomenės vaikams, 1914 m. − mokyklą mergaitėms. Pastatė ir savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą, miesto žydų ligoninę (kuri išvis buvo pirmoji ligoninė Šiauliuose). 1914 m. vietoj medinės pastatė mūrinę sinagogą. (Šiuo metu Šiaulių „Aušros“ muziejus ją ruošiasi prikelti antram gyvenimui.) Frenkelių viloje antrame aukšte esančiame muziejuje yra išrašyti Chaimo žodžiai, kuriais jis ne be pagrindo teigia esąs Lietuvos patriotas.
Verslo tęsėjas – sūnus Jokūbas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Frenkelio fabrikas dirbo visu pajėgumu tiekdamas savo produkciją kare dalyvaujančiai Rusijos armijai. Deja, baigiantis karui dalis įrengimų buvo išvežti į Rusiją, kiti išplėšti ar sunaikinti. Ch. Frenkelis su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir greitu laiku mirė. 1920 m. verslą perėmė sūnus Jokūbas atkurdamas nuniokotą fabriką. Kaip ir tėvas, jis pademonstravo didelį sumanumą versle. Kadangi tuo metu į Lietuvą buvo įvežama daug pigesnės produkcijos, Jokūbas Frenkelis ir kiti odų pramonės fabrikų savininkai atsidūrė ant bankroto ribos. 1925 m. jie sudarė kartelį, reguliuojantį produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai. Prie kartelio įkūrė fabriką „Batas“. J. Frenkelis ne tik surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, bet dar pasikvietė specialistų iš Vakarų Europos. Buvo pasiektas persilaužimas: „Bato“ gaminiai išgujo importinę produkciją iš Lietuvos rinkos. Aukštą produkcijos kokybę liudijo tarptautinėse parodose gaunami aukso medaliai. 1939 m. „Bate“ dirbo apie 500 darbininkų.
Šio fabriko darbininkai ne tik gaudavo didesnę algą nei kitose darbovietėse, tačiau naudojosi ir tam tikromis privilegijomis, todėl labai vertino ir saugojo savo darbo vietą. Netrukus prasidėjusi sovietinė okupacija ir karas sunaikino visa: 1940 m. fabrikai buvo nacionalizuoti (vyresnės kartos žmonės dar prisimena buvusio fabriko „Batas“ pastate sovietmečiu veikusį „Elnio“ vardu pervadintą avalynės fabriką). 1941 m. rudenį J. Frenkelio žmona Roza pateko į getą ir buvo nužudyta. Pats Jokūbas tuo metu buvo Vokietijoje, iš kur vėliau išvyko į JAV.
Frenkelių palikimas ir atminimo įamžinimas
Nors po visų negandų Frenkelių puoselėti fabrikai stovi apleisti ir dar laukia geresnių laikų, daugelis kitų Ch. Frenkelio statytų pastatų stebuklingai išliko, kai tuo tarpu didžioji dalis visų Šiaulių miesto pastatų per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauti. Berniukų mokykloje ir senelių prieglaudoje įsikūrę Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos rūmai, mergaičių gimnazijoje – Šiaulių Didždvario gimnazija. Ch. Frenkelio vila perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui – jis tapo istoriniu kultūriniu miesto centru. Vilos antrame aukšte įrengtas muziejus, pirmame aukšte erdvės nuomojamos, vyksta įvairūs pobuviai, finansiškai prisidedantys prie vilos išlaikymo. Sutvarkyta kiemo teritorija apsodinta įvairiausių rūšių rožėmis, vasaromis čia vyksta muzikos festivaliai.
Pagal Ch. Frenkelio viloje muziejuje ir internete skelbtą medžiagą parengė
Egidijus ŽIEDAS
Autoriaus nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
