Tiek daug gražių žmonių!

Kiek kartų anksčiau lietuvaičiai pyko vienas ant kito dėl ūmaus būdo, nuomonių skirtybės. Dalis bandė vienas kitą įtikinti, jog mes niekada daugiau nebesuremsime pečių vardan bendro tikslo.

Jeigu dar kažkas netiki mūsų tautos širdžių šiluma, net ir karo akivaizdoje tikinčia šviesiu rytojumi, jei dar kas nori pasigaląsti liežuvį bardamas šiuolaikinį jaunimą, tai bent įdomumo dėlei nuvykite į Audros g. 17, Melnragėje, Paryžiaus Komunos g. 16A, Klaipėdoje, ar į Gamyklos g. 33, Gargžduose! Ten, kur veikia registracijos, paramos Ukrainai centrai. Tegu nesupyksta mados sostinės Milanas ir Paryžius, bet tiek gražių žmonių, kiek šiomis dienomis sutinku išvardintose vietose, ten nerasite! Tiek daug gražių žmonių tarp žmonių!

Štai Klaipėdos TIC direktorė Romena taip apibrėžia pasirinkimą savanorystei: „Vieną dieną tu esi direktorius, o kitą – jau ne. Noras padėti žmonėms ateina iš širdies.“ Kiek nuostabaus jaunimo ir moksleivių, pačių įvairiausių profesijų atstovų ir net šuniukų imasi savanorio pareigų! Karo ir stichinių nelaimių nelabai galime pasukti tinkama linkme. Tad savanorystė padeda pajausti, kad ir pats gali kažką nuveikti karo chaose, kad gali valdyti nerimą jį įveikdamas šiuo metu itin reikalinga veikla.
Vaikystėje žiūrėjau „Tvin Pyksą“. Šis serialas man buvo toks baisus, o tuo labiau, kad nežinojau, kaip ir kada jis baigsis. Šiandieninio Rusijos karo „režisieriai“ ir „aktoriai“ pranoko ir šį 1990-ųjų filmą, ir kitus. Šiemet kartu su pandemija pasibaigė ir Danielio Kreigo karjera „Džeimse Bonde“, labai epiškai pavadintoje dalyje „Ir mirtis palauks“. Žiūriu Klaipėdos registracijos centre į karo pabėgėlius iš Ukrainos ir tikiu, kad kiekvienas jų vertas būti naujosios bondiados dalimi…

Štai ukrainietė Aliona (dviejų mergaičių mamytė) įsitikinusi, kad žmonės šiaip sau nesusitinka. Nieko šiaip sau nebūna. „Todėl gyvensime toliau, mes, ukrainiečiai, bandysime priprasti, padėti vienas kitam ir nešti kažkokią naudą Lietuvos Respublikai. Juk mes galime dirbti. Ir draugauti mes mokame, ir gerai elgtis su žmonėmis, ir padėti galime. Rytų išmintis teigia: „Tarp visų žmonių išlik žmogumi.“ Aš šiuos žodžius esu užsirašiusi telefone. Ir eidama į darbą visada juos perskaitau. Ši frazė man duoda jėgų gyventi, judėti, eiti toliau“, – mintimis dalijasi Aliona.
„Gal galiu kuo padėti?“ – Registracijos centro minioje paklausiau maždaug savo amžiaus kantriai stovinčios moters, kurios sunkiai sergantis paauglys sūnus sėdėjo. Įsikalbėjome laukdamos jai reikiamo dokumento: „Aš ilgai galvojau vykti ar ne. Bet persigalvojau, kai susprogdino mano seserį su dukra jų namo kieme. Tuoj Jums jas parodysiu. Aš privalėjau gelbėti sūnų.“ Net dešimtąja savo nuojautos dalimi negaliu iki galo suvokti, kaip moteris dar stovi, kaip ji dar tvardosi. O sesuo su dukra labai gražios: storais ilgais juodais it angliukai plaukais. „Pas mus vyksta genocidas!“ – suvirpa ukrainietės lūpos.

Žiūriu į pasą: „Olena, šiandien Jūsų gimimo diena?“ Pašnekovės akys sublizga: „Taip. Ir aš čia jau šešta valanda.“ Įkvepiu oro, o registruojama moteris pažiūri į salės stogą: „Bet čia niekas neskraido.“ Ir vieną akimirką Registracijos centre kažkas susprogsta, matyt, balionas. Žmonės taip stipriai krūpteli, kad atrodo lyg namas sugriuvo. Po to nusišypso: „Atsiprašome, kad mes taip krūptelėjome.“

Su kiekviena diena daugėja pabėgusių iš kraupaus karo. Atkeliauja dar baisesnės pabėgėlių iš Ukrainos patirtys. Jie parkeliauja tiesiai iš slėptuvių. Jų kantrybė yra neapibrėžiama. Registracijos salėje begalė vaikučių, bet nepaisant jų amžiaus niekas nerėkia: „Mama, nusibodo! Noriu eiti.“

Anądien po darbo mokykloje susirinkau maišiukus iš geradarių ir išriedėjau į labai latvišku pavadinimu besididžiuojančią Melnragę. Taip jūros pasiilgau. Neseniai buvau, bet ir vėl pasiilgau. Šį kartą sau pasakiau: „Nunešiu į Paramos centrą maišiukus, paskirstysiu pagal daiktų grupę, nes ten esantys savanoriai ir taip apsikasę iki ausų. Po to prie jūros gersiu kavą ant suoliuko ir lydėsiu saulę.“ Atrodo, jau net liežuvio galiuku jaučiau kavos skonį. Spėkite, ar mačiau ją?

Paramos centre, Melnragėje, Audros gatvėje, eilė laukiančių humanitarinės pagalbos net užsilenkusi. Pagalvojau, Monika, jūra buvo jau milijonus metų ir tiek dar ten bus. Likau Audros g. kelioms valandoms vietoj planuotų kelių minučių.

Ir paskutinis eilėje laukė ponaitis Audra. Taip Nikitą praminiau ne tik aš, bet ir mamytė, kuri įsikūrė Gargžduose. Jis jau ištuštėjusioje salėje surengė ralį, patikrino bent pusę pieštukų… Diena baigėsi itin šviesiai!