Trigubos apatinės linijos

Balandžio 23 d. startavo Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurią bibliotekininkai dedikuoja tvarumo temai „Tvari biblioteka“. Pradirbusi ne vieną dešimtmetį bibliotekoje galiu pasakyti, kad kaip ir visada šios 22-osios tradicinės bibliotekų svaitės tema atliepia šios dienos aktualijas.

Kas tai yra tvarumas? Ar išgirdę šią sąvoką pritaikome tik gamtosaugos ir ekologijos kontekste? Tikrai nepadarykite klaidos. Tvarumas ir darnus vystymasis ne vienerius metus yra bene svarbiausi viešosios politikos dalykai, norint kurti sėkmingą ateitį.

Niujorko Haupago (Hauppauge) viešosios bibliotekos vadovas Matthew Bollermanas atkreipė dėmesį į tvarių bibliotekų iniciatyvos stiprinimą. 2020 ALA (Amerikos bibliotekų asociacija) priėmė tvarumą kaip pagrindinę vertybę Amerikos bibliotekose. „Pateikdami tik tris klausimus, prieš priimdami bet kurį sprendimą – ar jis yra ekologiškas? ar tai ekonomiškai įmanoma? ar tai socialiai teisinga? – galime įsitikinti, kad padedame savo bendruomenėms. Bibliotekos turėtų naudoti šią „trigubos apatinės linijos“ sistemą priimdamos sprendimus dėl savo veiklos ir paslaugų.“ 

Kokybiškų viešųjų paslaugų teikimas yra bet kurios šiuolaikinės valstybės, organizacijos tikslas ir vienas esminių tvarios raidos veiksnių. Viešųjų paslaugų samprata yra sudėtinga pirmiausia dėl to, kad yra neatsiejama nuo kitų viešojo valdymo elementų: viešųjų gėrybių, viešosios vertės, visuomenės intereso.

2017 m. gruodžio 15 d. Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje pristatyta ir patvirtinta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga darniai ir tvariai plėtrai 2017–2030“, kurioje įvardyti svarbiausi valstybės iššūkiai – geografiškai subalansuotas, darnus ir tvarus augimas bei kokybiškų gyvenimo sąlygų sudarymas visoje Lietuvoje. Kultūros srityje vienas iš siekių yra užtikrinti kultūros paslaugų visuotinį pasiekiamumą bei skatinti gyventojų įsitraukimą. Tvarumas leidžia įvertinti organizacijos veiklą ne tik ekonominiu ir finansiniu, bet ir socialiniu požiūriu. Šiandien socialinės atsakomybės ir tvarumo principų įgyvendinimas organizacijose yra laikomas vienu iš būdų atliepti visuomenės poreikius, nes organizacijos orientuojasi ne tik į ekonominius rezultatus, bet ir kuria socialinę vertę. Socialinės atsakomybės kontekste išryškėja organizacijos įtraukties sąvoka. Įtrauki organizacija – tai moderni organizacija. Tokia organizacija yra atvira įvairių socialinių grupių darbuotojams ir sudaranti jiems vienodas darbo sąlygas bei galimybes tobulėti. Šiame kontekste įtrauktis yra suvokiama kaip visavertis darbuotojų dalyvavimas organizacijos veiklos procesuose. Kiekvienas asmuo turi būti vertinamas pagal savo asmeninius gebėjimus, patirtis ir požiūrį. Tai reiškia kūrimą tokios organizacijos kultūros, kurioje kiekvienas asmuo galėtų atskleisti savo gebėjimus ir talentus. Tam, kad organizacijos kultūra būtų įtrauki, žmonės joje turi būti vertinami, išklausyti ir gerbiami.

Kodėl apie tai rašau? Nuo rugsėjo mėnesio, atėjus naujai bibliotekos vadovei, biblioteką paliko ne vienas stiprus specialistas, bibliotekininkas, profesionalas, dirbęs su projektais, kūręs vertę – tai niekam ne paslaptis. Paslaptis atsiranda ties klausimu kodėl? Balandžio viduryje knygrišio pareigybė rajono bibliotekoje taip pat neteko vertės, nors ši pareigybė įtraukta į pavyzdinį kultūros ir meno darbuotojų pareigybių sąrašą. Knygrišys – tai knygų rišimo, knygų apdarymo specialistas, kaip parašyta Lietuvių kalbos žodyne. Atsisakyta atsakingai ir kruopščiai šį darbą dirbusio žmogaus. Ar jau popierinė knyga nėra svarbiausia bibliotekoje vertybė, kuria reikia rūpintis? Palinkėsiu atsakingesnių sprendimų, nes sugriauti galima lengvai, o kažką sukurti, pastatyti nėra taip lengva. Priminsiu ir žodžio „biblioteka“ reikšmę, kuris kilęs iš dviejų graikiškų žodžių – biblio (knyga) ir thēkē (saugykla). Vadinasi, turime saugoti knygas ir vertinti tuos žmones, kurie jas saugo. Žinoma, čia mano subjektyvi nuomonė. Išėjau iš bibliotekos, bet bibliotekininkas taip ir liko tūnoti ir būdrauti manyje, labai ilgai esu šios bendruomenės dalimi, todėl man ne tas pats, kaip ir kuo gyvena bibliotekos.

Ir pabaigai apie bibliotekininko pareigas iš istorinės perspektyvos. Stanisławas Janas Borkowskis (1782–1850) – lenkų mineralogas, literatas, bibliotekininkas ir leidėjas – rašė: „Mandagumas ir meilumas, kaip ir visus žmones, taip ypač turėtų puošti bibliotekininką, nes jo pareiga yra pritraukti visus į biblioteką, o ne atbaidyti. Bibliotekos garbė turi būti jo asmeninė garbė, jai liudyti ir didinti privaloma paskirti visus veiksmus, visą laiką, visus vargus ir nemalonumus, viso gyvenimo darbą, ir tik taip tampama vertu savo kilnaus pašaukimo.“ To linkiu visiems dirbantiems bibliotekose.

Su prasminga tradicine Nacionaline Lietuvos bibliotekų savaite, bičiuliai, kolegos, skaitytojai!