Varnos, katės ir lobistai

„Kas čia pas jus darosi, – stebisi atvykėliai į Gargždus, – pilnas miestas paukščių, triukšmas kaip kokioje vištidėje.“ Ir iš tikrųjų pačiame miesto centre daugiabučių kiemuose nutūpę jau ne tik balandžiai, karksi didžiasnapiai juodžiausi varnai, skraido ir šiukšles nešioja kirai, debesiu pralekia pulkai žvirblių. Atrodo, jog tuoj kirs į akį. Visai kaip garsiajame Hičkoko siaubo filme „Paukščiai“. Tikrai dar tiek jų nebuvo ir ne be žmogaus pagalbos gausiai priviso.
Yra gargždiškių, kuriems, matyt, atrodo, jog visi aplinkui alksta. Todėl skubama šerti priklydusias kates, lesinti paukščius, mėtant pro langus viską, kas nuo kuklaus stalo atlieka. Ypač tai mėgsta pensininkai, jiems tokia pramoga išmetus pro langą kokį virtos bulvės kąsnį žiūrėti, kaip dėl jo kyla visas paukščių karas. Galima sakyti, jog patys kuriame laukinių paukščių veisyklas, dėl to ir renovuotų namų sienos apdergtos, ir balkonų langai, ir mašinų stogai „paženklinti“. Meilė gyvūnams ne tuo išmestu kąsniu juk apsiriboja, svarbu pasirūpinti, kad jie būtų savo aplinkoje, saugūs ir nesiblaškytų po visus miesto šiukšlynus. Gera širdis ne visada gerus darbus atlieka. Gal nebereikia miesto centre kurti kačių namelių ir aikštelių balandžiams? Čia ne Roma ir ne Paryžius.
„Kaip jūsų mieste saugu gyventi“, – susitikus vis pasidžiaugia netoliese įsikūrusi pabėgėlių iš Ukrainos šeima. Ne šaudymus ir sprogimus jie turi omenyje, o mūsų gyvenimo būdą, pagarbą kaimynams, tai, jog stengiamasi laikytis bendrabūvio normų, netriukšmauti, nešiukšlinti, su kaimynais taikiai sugyventi. Jie patys labai pasiilgę namų ir tikisi grįžti, pastatas dar išlikęs, tik nėra nei elektros, nei dujų, nei vandens. Nekalbame apie grįžimo laiką, ir taip jaučiasi didelis Tėvynės, artimųjų ilgesys. Ir apie karą nekalbame, tik įsiminė pasakyti žodžiai: „Mes jums jau nusibodome, juk tiek savo rūpesčių turite.“ Vadinasi, ir iš šalies matyti tas mūsų visuomenės pakrikimas, augantis nerimas dėl ateinančio rudens, žiemos. Nesinori klausytis ar matyti net žinių laidų, kurios prasideda ir baigiasi bauginančiomis naujienomis, o jų pagrindinė mintis maždaug tokia: „Dabar jau blogai, bet palaukite, kas dar bus.“ Ir jokio pozityvo, kaip dabar populiaru sakyti, jokios šviesesnės minties. Tada net imi galvoti, gal būtų gerai, kad rinkimai artėtų, tada bent primeluotų, prižadėtų, gal kuo ir patikėtum. „Blogai? O jūs nuvažiuokite į Palangą, geriau į Nidą, pamatysite, kaip žmonės gyvena. Pilnos kavinės, barai, iki ryto vaišės ir linksmybės, vietų apsistoti nėra“, – negailestingai kerta mano mėgstamas ekonomistas. Nežinau, kaip čia yra, gal tie plačiai gyvenantys kokį lobį rado. Bet ne, lobiai priklauso lobistams.
Štai neseniai perskaičiau, jog su lobistų asociacijos nariais susitiko Seimo pirmininkė ir svarstė teisėkūros bei kitus klausimus. Darosi visai įdomu, kada ir kas taip pakeitė žodžių lobti, lobizmas, lobistas reikšmę? Kada lobistai tokie svarbūs tapo? Ką jie sukūrė, ką valdo? Lobizmas, pagal žodyną (dabar dažniausiai griebiamės Vikipedijos) – visuomenės narių, grupių ar atskirų individų veikla, siekiant daryti įtaką valdžios atstovų sprendimams. Yra ir kitas paaiškinimas, artimesnis šių dienų situacijai – „tai interesų grupių veikla siekiant paveikti politikus, valstybės tarnautojus, kitus įtakingus asmenis, kad šie priimtų jiems palankius sprendimus“. Dar įdomiau, jog lobizmas gyvuoja nuo pat valstybės atsiradimo, nes visuomenėje visada buvo interesų konfliktų, o lobistai už atlygį padeda šiuos konfliktus sureguliuoti. Lyg ir būtų viskas aišku, tačiau sąmonėje dar labai gyva pirminė, neigiamoji šio žodžio reikšmė. Juk lobistas turtėja ne uždirbdamas konkrečiu darbu, vystydamas verslą ar kita apibrėžta veikla, o būtent lobsta laviruodamas tarp įstatymų. Pasirodo, taip dabar galima, net yra visa tai apibrėžiantis lobistinės veiklos įstatymas, etikos kodeksas, lobistų sąrašas. Lobizmas yra legalus ir nelegalus, bet tarp jų tokia plonytė linija, kad ne vienas garsus lobistas (ir iš sąrašo) jau ne kartą su teisėtvarka reikalų turėjo ir ne įstatymus kūrė, o pasėdėti su antrankiais teko. Labai jau įkyriai peršasi mintis, jog lobistai kaip tie paukščiai mus apnikę, kaip tie paukščiai jie taikosi nučiupti gerą kąsnį gudriai išsiaiškinę įstatymų spragas, matydami valdžios nesugebėjimą ar protinių galių dugną. Legalių lobistų sąrašą galima rasti interneto svetainėse, o kiek jų dar nelegalių, besislepiančių įvairiose visuomeninėse, nevyriausybinėse organizacijose, kurios lyg kokie spuogai dygsta ant valstybės kūno. Nejučia įsivaizduoju valstybę lyg beždžionių raupais sergantį žmogų. Nemirštama, bet liga bjauri ir greitai plintanti.
Taigi, kuo į mišką gilyn, tuo medžių daugyn. Šiuo atveju, kuo labiau giliniesi, tuo daugiau klausimų kyla. Pvz., kažin ar turime lobistų savo krašte? Ar daug? Kokią įtaką sprendimams jie daro? Bent jau oficialiame sąraše tokių neradau. Tegul tai bus klausimas skaitytojams. Pagalvokite, galgi atrasite? Tikra bėda, jog „žmogaus prigimtis yra tokia, kad kai kas nors matuojama, kiekvienas nori ilgiausio gabalo, o kai kas nors sveriama – sunkiausio“ (iš tautosakos).