Vasara baigiasi rudenį. Ar ne?

„Rugsėjo 1-ąją pas mus prasi­deda mokslo metai. Ar ne? Gyvenimo įgūdžių programa moksleiviams kelia daug ginčų. Ar ne? Poilsis prie jūros neapsieina be nesklandumų. Ar ne?“ Tas kalbėtojų pamėgtas „ar ne“ jau yra ne kas kita kaip pertaras (nereikalingas, nuolat iš papratimo kartojamas žodis ar posakis), niekuo nesiskiriantis nuo „taip sakant“, „reiškia“, „vadinasi“. Įkyriai kartodamasis jis užteršia kalbą, o įvairiuose seminaruose, įmantriai vadinamais koučingais, komunikaciją lavinantys jauni žmonės taip juos prisisiuva prie liežuvio, kad net nemalonu klausyti. Kone kiekvieną mintį taip pradeda ir taip pabaigia. Patys paklausia ir patys atsako. Diskusija tokiu atveju negalima. Belieka tik sutikti.
Belieka sutikti ir su tuo, kad mokyklos kažkaip įstengė užkamšyti mokytojų trūkumo spragas ir ugdymo procesas pajudėjo. Tik žinantys visą situaciją supranta, kad švietime kaip kokioje pelkėje – koją ne taip pastatysi ir nugarmėsi gelmėn. Tos gelmės trauka didelė, neišgelbės jos ir mokytojų grasinimai streiku, kurio iš tiesų niekas nenori, nei Vyriausybės siekis laikinai susitarti. Po pandeminių metų, po neaiškių reformų, projektų srauto tiek mokiniai, tiek mokytojai labiausiai trokšta stabilaus darbo, ramybės. Iš tiesų jeigu nesugebama padėti, tai bent jau niekas netrukdytų ramiai dirbti.
Kažkada buvo kalbama apie būsimą laisvos Lietuvos kartą, patriotišką, veržlią, laisvą, dabar jau į mokyklas renkasi tos kartos atžalos, įbedusios nosis į telefonus, tingūs, perdėtai jautrūs, visur įžvelgiantys jų teisių pažeidimus ir patyčias. Nesinori absoliutinti, bet tokią tendenciją išskiria vyresni, ilgiau mokykloje dirbantys mokytojai. Kas be ko, savo darbą čia neblogai atlieka ir super mamytės. Susibūrusios į grupes grupeles dalijasi vos ne kiekviena vaiko kosulio ar čiaudulio detale, aptaria mokytojų darbą, rašo viena kitai patarimus ir pamokymus. Iš čia turbūt ir plintantis anekdotas, kaip viena mamytė skambina kitai ir klausia:
– Ar jau išsprendei sūnaus matematikos uždavinį?
– Išsprendžiau.
– Duok nusirašyti.
Taigi užuot paskaičiusi knygą, aplankiusi savo tėvus ar senelius, tokia išmani persona nesibodi pažerti ir pluoštą nurodymų pedagogams, kaip reikėtų dirbti su josios vaiku. „Mano berniukas šiandien blogai nusiteikęs, nesugeba susikaupti. Ar ne?“ Kas belieka mokytojai? Tik sutikti.
Reikia sutikti ir su tuo, jog mažėja piliečių, gebančių drąsiai išsakyti savo nuomonę, iškelti blogybes, nebijoti jų įvardyti. Štai plaukia žmonės nenutrūkstančia tėkme į Palangą visą vasarą, o apie tai, kokia jūra juos pasitinka, išdrįso pasakyti bene tik dizaineris Juozas Statkevičius. Labai gerai, jog nerinkdamas žodžių išdėjo, kad pajūryje katastrofiškai trūksta tualetų, dušų, pati jūra primena didelę šlapimo balą, o kopos – nosį riečiantį organinių trąšų lauką. Nepasirūpinta, nesutvarkyta, nepagalvota apie žmonių patogumus, nors miestas pasitinka spalvingų gėlių vazonais ir fontanų muzika. Pinigų tai tikrai neturėtų trūkti, juk Palanga susirenka nemenkus mokesčius. Įdomu, o kaip Gargždai tame kontekste atrodytų? Tarkim, atvažiavo svečias į mūsų miestą, eina sau pro autobusų stotį (dar nebaigtą statyti, bet jau pasenusią) ir prispiria žmogiškas reikalas. Kur čia pas mus tie patogumai? Kaip juos rasti? Sudėtinga. Ar ne?
Kol visuomenė ūžia dėl Gyvenimo įgūdžių programos paaugliams turinio, savivaldybės irgi bando tą klausimą kelti. Nuskambėjo jis ir pas mus, bet greitai išsikvėpė, matyt, bus tyliai laukiama, kaip čia viskas klostysis toliau. Ypač daugelį neramina programoje esanti lytiškumo ugdymo dalis, o klausimas „kiek yra lyčių“, pastaruoju metu tampa lyg ir savotišku toleran­cijos testu. Mokyklose, kur iki šiol buvo dėstoma tik Civilinė sauga ar Žmogaus sauga, šis naujas dalykas kelia nemenką susirūpinimą, nes nežinomybė visada baugina. Ar bus sugebėta vaikus įvesti į suaugusiųjų pasaulį neužbėgant laikui už akių? Ar dėstantys specialistai nesusipainios įgūdžių įvairovėje?
Taigi naujovės taip greitai veržiasi į gyvenimą, kad sunku bespėti su jomis. O senoji menininkų karta paskubom užleidžia savo vietą kitiems, jaunesniems, kitokiems (tik ar geresniems? Laikas parodys). Štai šiomis dienomis jubiliejų švenčianti aktorė Vaiva Mainelytė buvo prisiminta per LRT rodytu G. Lukšo filmu „Vasara baigiasi rudenį“. Graži aktorė tipiškai lietuviškame filme, bet jo pavadinimas labai tinka mūsų rugsėjui – nors ruduo, tačiau vasara dar nesibaigia.