Verta lygiuotis į išskirtines asmenybes
Paskutiniu metu vis dažniau mintyse kartoju XX a. vidurio poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų.“ Nežinau, ar tam įtakos turi ukrainiečių kančia, ar Vasario 16-osios minėjimai, ar kad sukanka šimtas metų, kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos?.. 2023 metai priverčia mus visus atsigręžti į istoriją bei atidžiau ją patyrinėti – juk mes šiandien priklausome Klaipėdos regionui, ne kartą lankėmės ir dar lankysimės uostamiestyje, žvalgėmės bei žvalgysimės po Priekulę, Dovilus, Kretingalę… Žinoma, praeities įvykiai, vietovės nepaprastai svarbu, tačiau visada visada verta atsigręžti į žmogų! Ne kartą įsitikinau, jog didžiulius darbus saugant Klaipėdos kraštą atliko dvi asmenybės: vienas iš lietuviškos žurnalistikos pradininkų Johanas Ferdinandas Kelkis ir Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė.
Johanas Ferdinandas Kelkis – tai itin svarbi Klaipėdos krašto asmenybė, kuriai rūpėjo, kad lietuviškas žodis skambėtų žmonių lūpose ne tik įprastoje aplinkoje, bet ir viešajame gyvenime. Apmaudu, bet Klaipėdos krašto likimas ilgai buvo nežinomas: tam įtakos turėjo vykstančios kovos, didžiųjų imperijų galybė. Mažojoje Lietuvoje ypač greitai vyko germanizacijos procesai, kurie naikino lietuvybę. Ačiū Dievui, – XIX a. viduryje ima reikštis aktyvus visuomenės veikėjas J. F. Kelkis. Nors gimęs vokiečių šeimoje, tačiau kokią pagarbą rodė lietuvininkams, Mažajai Lietuvai! Ne tik drąsiai pasisakė prieš Vokietijos galybę šiame krašte – bendradarbiavo su Karaliaučiaus, Klaipėdos, Priekulės ir Tilžės spaustuvėmis, prekiavo parengtais lietuviškais spaudiniais, smerkė lietuvininkų vokietėjimą. Jis rūpinosi lietuvių kalbos stiprinimu, vertė iš vokiečių kalbos į mūsų gimtąją kalbą daug religinio turinio knygų, redagavo giesmynus ir net sudarė atskirą lietuviškų giesmių rinkinį. J. F. Kelkiui buvo reikšminga, kad žmonės nenutautėtų, jis stengėsi skleisti lietuvišką žodį, nes suvokė jo galią ir svarbą tautiniam sąmoningumui.Tad drąsiai galima teigti, kad kiekvienai šaliai svarbu turėti veidą, būdingą tik jai vienai, o vartojamas žodis, spausdintas žodis turi nepaprastą teigiamą jėgą.
Taip, spausdintas žodis paveikus, o jei jis dar ir meniškas!.. Čia turime praskleisti praeities šydą ir prisiminti apie Ievą Simonaitytę – Mažosios Lietuvos metraštininkę, garsinusią Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Tai tvirto charakterio asmenybė, niekada neišsižadėjusi nei prasčiokės kilmės, nei tautinės tapatybės – visada išdidžiai save vadino klaipėdiške. Ir nors nuo mažumės buvo silpnos sveikatos, tačiau pasižymėjo unikaliu mąstymu, ypatinga kūrybine galia, kuri leido prisidėti prie Lietuvos istorijos kūrimo. Saviti autorės tekstai išsiskiria autentiškomis konkretaus regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam jau išnykusios etninės grupės (lietuvininkų) paveldui. Štai romane „Aukštujų Šimonių likimas“ subtiliai rašoma: „O kokia turtinga gamta. Turtinga visa kuo – ir džiaugsmu, ir tyla, tiesa, kartais ir neganda“, – suprantame, kad taip aukštinama tėviškės gamta. Dažnai kūrinyje gėrimasi ir lietuvininkų darbštumu, padorumu, papročių puoselėjimu. Iš amžininkų liudijimų žinoma, jog ši asmenybė tvirtai tikėjo, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva negali egzistuoti atskirai. I. Simonaitytė, prabėgus mėnesiui po 1923 m. sukilimo viename leidinyje rašė: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“ Neabejoju – Ievos Simonaitytės kūryba – tai lyg didžiulis, įspūdingas paminklas vėjų ir bangų nugairintam Klaipėdos kraštui, savitai jo kultūrai.
Klaipėdos krašto istorijos detalės, gyvenusios asmenybės leidžia pajusti, kokia svarbi yra ši vietovė visai Lietuvai, jos žmonėms. Tai ne tik šviesuolių bei patriotų Johano Ferdinando Kelkio, Ievos Simonaitytės gimtinė, tai mūsų visų namai. Sunku įsivaizduoti Lietuvą be Klaipėdos krašto, be jūros, kuri skalauja mūsų šalies krantus, be lietuvių kalbos, be patriotiškų žmonių. Vertindami tai, ką turime, galime ir daugiau reikšmingų darbų atlikti – juk tikrai nuoširdžiai norime, kad kraštas, paveldėtas iš protėvių, neišnyktų!
Rugilė ŠIRAKOVAITĖ (lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zofija Vaitkuvienė)
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė
Šis rašinys pateiktas Johano Ferdinando Kelkio premijos konkursui „Jaunasis publicistas“
