Visur gerai, bet…

Kiek išvykėliai besigirtų svečiuose kraštuose susikurtu geru gyvenimu ar sukauptais turtais, visi tvirtina pasiilgę Lietuvos ir namų. Yra ta kažkokia nenusakoma trauka, įvardijama savo krašto, Tėvynės ilgesiu. Gal tik jų vaikai šito nejaučia, jie čia nėjo į mokyklą, neturi draugų, nesusišneka su giminaičiais, nes tėvai neapsisunkina ir nueina lengviausiu keliu – leidžia jiems nutautėti. Tokiems ir svečioje šalyje gerai, nes kitos tiesiog nepažįsta. O verta.
Nereikia toli išvažiuoti, kad pamatytum, kaip pasikeitusi Lietuva, kaip ji išgražėjusi (gaila, kad ir ištuštėjusi). Ypač mažieji miesteliai, kiekvienas iš jų kažką turi unikalaus: kas apžvalgos bokštą, išpuoselėtą parką, piliakalnį, sutvarkytą prieigą prie ežero ar pėsčiųjų takus. Žvalgantis atidžiau susidaro įspūdis, kad dažnos sodybos šeimininko garbės reikalas – pasikeisti namo stogą, atnaujinti sienas, išpuoselėti aplinką. Kiekviename tokiame miestelyje bus sutvarkyti šaligatviai (nori nenori akyse iškyla bauginantis vaizdas prie daugiabučių Gargždų centre), pagrindinė aikštė (tos išvis neturim), autobusų stotis (mūsuose niekaip nepabaigiama), iš tolo švies bažnyčia, kai kur dar ir mokyklą galima pamatyti (ne visur sunaikinta, kaip buvo įvardijama-optimizuota). Žinoma, žmonių juose daug nesutiksi, nes senimas nelabai mėgsta pasivaikščiojimus gatvėmis, o jaunų, deja, likę tik vienas kitas. Ką jie veiktų? Be ambulatorijos, pašto, mokyklos, kultūros centro? Taigi atrodo mažieji miesteliai dailūs lyg atvirukai, bet gyvybės, judėjimo juose vos vos.
Pasižvalgius gali lengvai nuspręsti, kuris iš miestelių turi kokį seniūną, t.y., kuris iš jų šeimininkiškas, o kuriam neprošal jo pareigas ir priminti. Praėjo tas laikas, kai kiekviena valdžia atrodė esanti „nuo dievo“, nekritikuotina ir nepeiktina. Vis stipresnis suvokimas, kad ji – žmonių ir žmonėms, tad kepurės iš tolo kelti nereikia, o lygiavertis pokalbis, diskusija niekada nepamaišys. Visada malonu girdėti, kai klaipėdiečiai giria gargždiškius, esą, čia valdiškose įstaigose dirbantieji yra daug malonesni ir paslaugesni, jie ne tik nurodo, kas blogai, bet ir padeda, pataria, nešykšti taip laiko kaip didmiestyje. Na, mes dažnai vertinam kitaip, ir pykstam, ir burnojam. Gal kad neturim su kuo palyginti?
Keliaujant po Lietuvą malonų įspūdį paliko Suvalkija. Išpuoselėta Marijampolė plačiomis gatvėmis, gėlynų gausa atrodė lyg pasiruošusi kokiai šventei, bet ne, buvo paprasta vasaros diena. Karštas liepos rytmetys, bet rašytojos Žemaitės kapo gėlės jau palaistytos ir degė žvakė. Sakyčiau, labai pagarbiai prižiūrimas likimo nublokštos mūsų talentingosios kraštietės atminimas. Prieš kiek daugiau kaip šimtą metų grįždama iš Kauno pas savo globėjus Bulotas į Marijampolę, Žemaitė peršalo ir mirė nuo plaučių uždegimo. Ten ir palaidota, o kapą prižiūri artimiausios progimnazijos moksleiviai. Marijampolės miesto mokyklos pavadintos ryškių asmenybių vardais (Rygiškių Jono, Rimanto Stankevičiaus, Jono Totoraičio), o miestelėnai didžiuojasi savo miestu ir skuba papasakoti, parodyti, kas čia dar įdomaus esą. Taigi Marijampolė pasirodė graži, šviesi ir tikrai rūpestingai tvarkoma. Kam trūksta idėjų, vertėtų čia apsilankyti. Bet labiausiai vis tik stebino mažieji miesteliai.
Štai nedidelė gyvenvietė Paežeriai, Vilkaviškio rajone, ten dar išlikusi Vincą Kudirką menanti klėtelė. Čia pat skaidrus ežeras, bet maloniausiai nuteikė sutvarkyta poilsio aikštelė prie jo, su persirengimo kabina, patogiais suoliukais, žaidimų vaikams gausa. Visą aikštelę puošia vietinio medžių drožėjo darbai, o išlydi spalvingas užrašas – priminimas: „Išeidami išsineškite gerą nuotaiką ir šiukšles.“
Gerą nuotaiką kuria ir mažos, jaukios gatvelės. Turime jų ir mes, gargždiškiai, – Sodo, Laisvės, Parko gatvės – lyg senųjų Gargždų paveikslas, kuris iškyla iš jaunystės prisiminimų ar senų nuotraukų. Čia žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, jausdami kaimynų buvimą ir pagalbą. Sodo gatvėje ne tik muziejus, čia paminkline lenta pažymėtas namas, kuriame gyveno signataras Eduardas Vilkas. Kukliai, bet visada skoningai tvarkoma namo aplinka – pagarbos ženklas buvusiems savininkams. Apskritai šioje gatvelėje – trijų Gargždų miesto garbės piliečių namai: Eduardo Vilko, Jovitos Skolevičienės ir Vladislovo Stasaičio. Gaila, kad ši mažutė gatvelė, nepaisant gyventojų pastangų, pamiršta, asfaltas, liaudiškai tariant, lyg ubago sermėga – lopas ant lopo. Nekaip atrodo.
Taigi tokie štai įspūdžiai susidėliojo važiuojant po Lietuvą. Ši niekada nepabostanti kelionė leidžia kitu kampu pažvelgti į savo miestą, namus, pamatyti, kas gražu, o kas bjaurumu ar apsileidimu akis bado. Tad šimtmečių patikrinta išmintis: visur gerai, bet namuose geriausia arba visur gerai, kur mūsų nėra, – turėtų įkvėpti norą tvarkytis, gyventi gražiau ir turėti savame mieste ką svečiams parodyti.