Vytautas Knašys: turime skatinti šeimos ūkį ir kaimo verslus
Grupė mokslininkų, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų, intelektualų ar kitaip šalies kaimo ateities raidai neabejingų žmonių su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę dėl ilgalaikės žemės ūkio strategijos ir kaimo plėtros 2014–2020 metais.
Prie Lietuvos žemės ūkio reformos ištakų stovėjo 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai Jonas Mačys, Mečislovas Treinys, Eimantas Grakauskas, prof. Alvydas Baležentis, Vaclovas Lapė. Daugelio jų jau nebėra. Tos reformos ypatumai aiškūs: ne visi žmonės suvokė ano meto socialinių ir ekonominių procesų raidą, teisės įstatymus, trūko gilesnio apmąstymo, kuo tai gali baigtis, neretais atvejais ir politinės valios.
Šiomis dienomis teko kalbėtis su vienu Lietuvos žemdirbių sąjūdžio ir pareiškimo Lietuvos Seimui ir Vyriausybei iniciatorių – buvusiu Vėžaičių žemės ūkio mokslinio centro vadovu, dukart ėjusiu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro pareigas dr. Vytautu Knašiu. Viešėdamas Vėžaičiuose V. Knašys pasidžiaugė išgražėjusiu kraštu, kuriam jis atidavė ne vieną dešimtį mokslinės veiklos metų, taip pat optimizmo vis neprarandančiais kaimo žmonėmis, miestelio kultūrine veikla, kurią sovietmečiu šalia mokslinio ir administracinio darbo pats uoliai rėmė ir skatino.
– Savo pareiškimu mes siekiame atkreipti Seimo narių ir Vyriausybės dėmesį į tai, jog būtina parengti ilgalaikę Lietuvos kaimo strategiją. Tai ypač svarbu dabar, kai tvirtinama 2014–2020 metų Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros programa. Mes už tai, kad Europos Sąjungos parama skatintų šeimos ūkių kūrimąsi, kaimo verslus ir kultūrines sodžiaus tradicijas, – kalbėjo dr. V. Knašys.
Kalbėdamas Lietuvos vėliavos pakėlimo Vėžaičiuose 25-mečio sukakties iškilmėse, V. Knašys su pasididžiavimu priminė, jog čia taip pat prieš 25-erius metus susikūrė ir aktyviai veikė Klaipėdos rajono žemdirbių sąjūdis. Kitąmet vasario mėnesį planuojamas respublikinis Lietuvos žemdirbių sąjūdžio susikūrimo 25-mečio minėjimas.
– Tikimės jame aptarti ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų strategijos kryptis, socialinės atskirties mažinimą, vietinių rinkų ir inovacijų skatinimą bei kitas aktualias šalies žemės ūkio plėtros ir gamybos problemas. Sąjūdiečiai dabar ne vienas su liūdesiu žvelgia į tą visuomenės dalį, kuri nepajėgia pradėti naujo, savo galva ir rankomis kuriamo gyvenimo. Bet labiausiai mus jaudina, kad Europos Sąjungos parama skiriama tik stambiems ūkiams, o tokiuose ūkiuose dominuoja grūdininkystė. Už parduotą užsieniui užaugintą derlių ūkininkai gauna didžiules ES išmokas. Tačiau toks ūkininkavimas kaime nesukuria naujų darbo vietų. Netgi atvirkščiai – atsisakę verstis iš pieno ūkio ir gavę atitinkamas išmokas daug kaimo žmonių iš viso pasitraukė iš gamybos, tapo valstybės išlaikytiniais.
– Turime stengtis kaime išlaikyti jaunimą, skatinti jį ūkininkauti. Deja, mūsų kaime du procentai ūkininkų valdo 40 procentų Lietuvos žemės, pernelyg mažas procentas jaunų ūkininkų. Aš manau, šią problemą turėtume spręsti per kaimo socialinių ir ekonominių programų svertus, – kalbėjo V. Knašys. – Smulkieji ūkininkai sukuria darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems. Parama jauniems ūkininkams itin svarbi užtikrinant kaimo vietovių gyvybingumą ir pritraukiant investicijas.
Pareiškimą pasirašiusiųjų nuomone, turi būti supaprastintos procedūros išmokoms gauti. Smulkiajam verslui reikia mažinti administracinę naštą, užtikrinti gerą agrarinę ir aplinkos apsaugos būklę.
Kadangi lėšos kaimo plėtrai yra mažinamos, yra siūlymų laisvai disponuoti nacionaliniais pinigais, skiriamais žemės ūkiui, kad būtų užtikrintas šio sektoriaus stabilumas. Būtų teisinga ūkininkams, turintiems nedidelį gyvulininkystės krypties ūkį ir iš šios veiklos sunkiai išgyvenantiems, leisti užsiimti kita veikla ir tą papildomą veiklą apmokestinti kaip ūkinę veiklą. Sulaikyti kaimo žmones, ypač jaunimą, nuo emigracijos gali efektyvi regioninė politika, nukreipta smulkiajam ir vidutiniam verslui skatinti, taip pat ES paramai probleminiams kraštams diferencijuoti.
Pareiškėjus ypač jaudina spekuliacija žeme. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kolūkių vietoje kūrėsi įvairios bendrovės, bet daugeliu atvejų jų vadovai rėmėsi ne demokratiniu valdymu, o sumaniai pasinaudojo turto dalybomis. Eiliniai žemdirbiai neturėjo jokios įtakos valdymui, pigiai supirktais iš jų pajais per tarpininkus pasinaudojo spekuliantai, kuriems ir atitenka didesnė dalis ES paramos. Jie naudojasi ir kitais konkurenciniais pranašumais, kreditų garantijomis.
- 16 milijardų litų pagal Europos Sąjungos Bendrąją žemės ūkio politiką numatyta skirti Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai 2014–2020 metais.
