Ypatingus vaikus auginanti mama išmoko džiaugtis smulkmenomis

Daugiavaikė mama A. Domarkienė: „Mano likimas taip susidėliojo, kad tapau mezgėja, kuriu žaislus. Kitu atveju gal tebedirbčiau prekybos centre ir gaučiau atlyginimą.“

Didelis ir atsakingas darbas tėvams auginti 4 vaikus, iš kurių du – kitokie. Tačiau Lankučių kaimo gyventoja Aurelija Domarkienė tikina esanti laiminga, turėdama gausią šeimą, džiaugiasi kiekvienu savo atžalų pasiekimu. Daugiavaikės mamos sielą gaivina rankdarbiai – ji mezga meniškus lavinamuosius žaislus.
Prikėlė gyvenimui
Aurelija keliasi anksti, kad iš Lankučių kaimo Kretingalės seniūnijoje laiku suspėtų nuvežti dukrą ir du sūnus į Palangos ugdymo įstaigas. Šešiolikmetė Saulė mokosi gimnazijoje, trylikametis Rokas – pagrindinėje mokykloje su specialiųjų poreikių vaikais, o septynmetis Laurynas, turintis raidos sut­rikimų, lanko vaikų darželį, priešmokyklinio ugdymo grupę. Namuose, lovelėje lieka saldžiai miegoti mažoji Adelė Sofija, kurią trumpai vadina Adele. Ją tuo metu prižiūri močiutė, Aurelijos mama. Ten pat, už sienos, gyvenantys jos tėvai – tikra užuovėja. Keturis vaikus auginančios šeimos galva Paulius uždarbiauja Danijoje – kas du mėnesius sugrįžta trumpų atostogų. Nuotoliniu būdu bendrauja kasdien, bet Aurelijai tenka vienai suktis namuose.
Ji tvirtino, kad stengiasi išsiversti pati, be auklių ar kitų pagalbininkų – daugiavaikė, du ypatingus vaikus auginanti mama yra užsigrūdinusi ir tvirta. Subręsti padėjusi šeima. „Mano tėvas niekada neglostė, neleido savęs gailėtis, verkti, bet ragino ieškoti sprendimo, ką galima padaryti“, – atskleidė A. Domarkienė.
Pirmagimė Saulė, sveika, graži, džiugino jaunus tėvelius. Rokas irgi gimė sveikas, bet pusės metų kūdikį užklupo žaibiškas meningokokinis encefalitas. „Sūnelis dvi savaites praleido reanimacijos skyriuje komos būsenos. Medikai jokių vilčių neteikė. Atvirkščiai, sakė, jei pasveiks, tai bus bejėgis – nei kalbės, nei vaikščios. Aš tuo negalėjau patikėti, galvojau, jog darysime viską, kad padėtume sūnui augti, vystytis, – kalbėjo Aurelija. – Labai stengėmės – su Roku lankėmės pas logopedus, kineziterapeutus, dalyvavome įvairiuose užsiėmimuose. Vaikas išaugo, išsikapanojo: ir vaikšto, ir kalba, ir mokosi. Jam nustatyta vidutinė negalia, bet kas nežino, iš karto to nepastebi. Gaunu tikslinę vaiko priežiūros kompensaciją, nes jam reikalinga priežiūra.“
Tėvų pareiga – užauginti sparnus
Jaunesnysis sūnus Laurynas paskubėjo į šį pasaulį – gimė mėnesiu anksčiau, buvo gimdymo komplikacijų. Jam nustatytas mišrus raidos sutrikimas, bet tėvai viliasi, jog savo vystymusi pasivys bendraamžius – negalios neįteisino. Rudeniop kreipsis į specialistus – kas žino, ar jie rekomenduos bendrojo lavinimo, ar specialiųjų poreikių klasę.
Aurelija neslepia, kad auginti ypatingus vaikus sudėtinga. „Rokas užsispyręs, nenori daryti tai, kas jam sunku, – reikia vos ne griežtumu išreikalauti, kad atliktų užduotį, tenka įvairiai motyvuoti. Ypač nelengva buvo pandemijos laikotarpiu mokantis nuotoliniu būdu: mokytojos klausė ir atliko užduotis, o manimi manipuliavo“, – atskleidė pašnekovė ir pridūrė, kad reikia didelės kantrybės, kurią išsiugdė augindama vaikus.
Su Roku dirbo daug, nors nesitikėjo ypatingų rezultatų. Dabar jis mokosi pagal specialiąją programą, socializuojasi, pasak mamos, gerai sekasi anglų kalba. Laurynas, žiūrėdamas vaikiškus filmus, išmoko rusiškai – vaikų darželyje stebino pedagogę, kuri patarė mamai namuose kalbėtis su sūnumi… lietuviškai. Grupę lankantis ukrainiečių sūnus gali kalbėtis tik su Laurynu. „Jei nuskriaudė vienoje vietoje, tai gebėjimai išryškėja kitoje, – įsitikinusi Aurelija. – Stengiamės lavinti vaikus, kad jie pagal galimybes galėtų būti savarankiški. Nesame tobuli, bet siekiame jiems padėti, duoti tai, ką galime. Mes, tėvai, turime užauginti jiems sparnus.“ Jie leidžia daug ką daryti – ruošti valgį, išplauti indus. Rokas – kruopštus, yra didelis mamos ir senelio pagalbininkas. Stiprus jo ryšys su mažąja Adele: pamačiusi brolį, sveika, guvi mergytė visada tiesia rankutes.
Žeidžia visuomenės negailestingumas
Į kasdienius A. Domarkienės rūpesčius ir džiaugsmus kartais įsiveržia liūdesys. Jai skaudu, kad vaikai negailestingi, visuomenė neišmokusi priimti ypatingų vaikų. „Esu girdėjusi, jog tėvai neleido bendrauti, nes užsikrėsiąs ir tapsiąs tokiu pat, kaip šie – nelinksmai kalbėjo Aurelija. – Pastebėjau, jog mokykloje kilus konfliktui tarp sveiko ir neįgalaus mokinio, visada apkaltinamas pastarasis, nes, atseit, šio elgesys nestabilus ir jis „prisikabino“. Visuomenė turėtų priimti tuos ypatingus vaikus – neįgaliu galima tapti akimirksniu. Ir niekas nuo to neapsaugotas.“
Aurelija pasakojo girdėjusi, kad ypatingų vaikų nekviečia į gimtadienius, o šie labai nori turėti draugų, bendrauti. „Rokas irgi švenčia tik klasėje su savo likimo vaikais, – pastebėjo paš­nekovė. – Tarp sveikųjų draugų neturi, nes jie šalinasi. Gerai, kad gyvename vienkiemyje – tai apsaugo nuo patyčių.“
Daugiavaikė mama prisiminė, kai laukiant prie gydytojo kabineto hiperaktyvus Rokas lipo ant kėdžių nekreipdamas dėmesio nei į pastabas, nei į žmones. „Aplinkiniai piktinosi, kad negaliu nuraminti vaiko. Neretai tenka išklausyti priekaištus, atlaikyti visuomenės spaudimą dėl kitokio vaiko“, – atskleidė A. Domarkienė.
Ji prisipažino, jog iš pradžių slėgė kaltės jausmas: gal kažko laiku nesužiūrėjo, kad sūnus susirgo. „Aš gi dėjau visas pastangas, kad vaikas gimtų, augtų sveikas, gyventų saugioje aplinkoje, tačiau pasitaiko aplinkybių, kurios nuo tavęs nepriklauso. Manau, kad visi ypatingų vaikų tėvai tai išgyvena, bet ne visi atsilaiko – grimzta į alkoholį, narkotikus“, – dėstė Aurelija.
Valstybės dėmesio daugiavaikei, du ypatingus vaikus auginančiai šeimai ji taip pat pasigenda. Pasak jos, pačiam reikia ieškoti vaikui būtinos procedūros, reikalauti šeimos gydytojo ar specialisto, kad parašytų siuntimą į sanatoriją – niekas nepasiūlo. „Ūmaus sutrikimo atveju neįgaliam vaikui pagalbos reikia čia ir dabar, bet konsultacijos pas gydytoją tenka laukti mėnesį ar daugiau. Paskyrus procedūrą – dar laukti: neįgaliems vaikams nėra pirmumo teisės. Be to, nuliūdina požiūris: kam to reikia tavo vaikui“, – kalbėjo daugiavaikė mama.
A. Domarkienė patikino esanti laiminga, turėdama gausią šeimą, kad sekasi dukroms. „Dar labiau džiaugiuosi savo ypatingų sūnų pasiekimais, pavyzdžiui, kad užsiriša batą. Laimė juk prasideda nuo mažų dalykų“, – šypsojosi ji.
Sūnūs padiktavo temą
Megzti, nerti Aurelija išmoko mokykloje, tačiau šis pomėgis ją užvaldė auginant vaikus. „Nėrimas, mezgimas – atgaiva, vitaminai sielai, – šypsojosi auksarankė žaislų kūrėja. – Negaliu be darbo sėdėti žiūrėdama televizorių.“ Gimus Laurynui, ji paėmė virbalus ir sugalvojo numegzti žaisliuką. Pradėjo ieškoti internete patarimų, o jais pasinaudojusi ėmė kurti pati. Atsirado meniški pasakų, kūrinių vaikams personažai Kakė Makė, Zuikis Puikis ir kiti. Gimė žaislų rinkinėliai – dovanos naujagimiui: įmantrus spalvingas čiulptuko laikiklis, kuriuo ir žaisti galima, barškutis-kramtukas ir patrauklaus gyvūno formos žaislas.
„Mėgstu nerti lavinamuosius žaislus – piramides, barškučius, sensorinius kamuoliukus. Tai padiktavo mano gyvenimo situacija – auginu specialiųjų poreikių vaikus“, – sakė Aurelija. Ji turi nemažai autorinių darbų, surengė ne vieną savo nertų žaislų parodą Klaipėdos, Kretingalės bibliotekose, dalyvauja mugėse. Ji mezga tik iš naujų, specialių antialerginių siūlų, naudoja medvilnę ir kitas ekologiškas medžiagas. „Mano žaislai saugūs, – patikino mezgėja. – Juos pardavinėju internetinėje parduotuvėje – daug norinčiųjų įsigyti, turiu nuolatinių klientų. Tai ir meninė saviraiška, ir papildomas uždarbis.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių