Kultūros, o ne „chaltūros“
Šiemet Klaipėdos rajono gyventojai labai gausiai buvo kviečiami į įvairius renginius: nuo miestų, miestelių gimtadienių, koncertų, ekskursijų iki teatro pasirodymų ir kultūrinių pasiplaukiojimų. Tik spėk lėkti – kiekvieną savaitę yra vis ką nuveikti. Ypač vasarą, renginiams įgavus pagreitį, gyventojai socialinėje erdvėje net pažymėjo, kad, ko gero, labai gerai gyvename, jei dauguma miestelių vasarą bent po keletą renginių suorganizavo. Matyt, buvome išsiilgę bendrystės, norėjosi pasinerti į kultūrinį gyvenimą, pasidžiaugti iniciatyvomis ar pasižvalgyti, kaip mūsų rajonas keičiasi.
Ir nors daugiausia minių sutraukia Lietuvos popžvaigždžių pasirodymai, tačiau sluoksniuojasi žmonės, kuriems reikia ir tikros, o ne tik pramogų kultūros. Štai liepos pabaigoje vykęs Vilhelmo teatrų festivalis tapo itin geidžiamu kultūros renginiu rajone – norinčiųjų užsiregistruoti buvo daug daugiau nei vietų. Priekulės kultūros centras kvietė į kūrybiškumu išsiskiriantį reginį: keliaudami laivais, dalyviai galėjo matyti menines stoteles, kurias kūrė pakviestos teatro ir šokio trupės, kompozitoriai, aktoriai.
Vieni renginių komentatoriai viešojoje erdvėje džiaugėsi, kad į Klaipėdos rajoną po karantino grįžta kultūra, gyvi renginiai, kiti akcentavo, kad nieko nemokamo nėra – renginiai finansuojami iš mokesčių mokėtojų lėšų. Bet jei į renginius nesirinktų tiek dalyvių, ko gero, tokios jų gausos ir įvairovės nebūtų. Tad pasiūla atitinka paklausą.
Įsibėgėjus rudeniui atrodė, kad renginių sezonas užsidarė, o šalti orai sumažins potraukį kultūrai ir paskatins laiką leisti namie. Tačiau kultūros karavanas rajone nestoja ir siūlo nebijoti darganoto oro.
Štai pastebimai keičiasi ne tik renginių turinys, bet ir kultūros kraštovaizdis. Nors Gargždų parko tvarkymas daug kritikos iečių sulaužė, tuo labiau nemažai iškilo ir vis dar tebekyla problemų dėl projektą vykdančių rangovų, tačiau jau tik aklas gali nepastebėti, kaip gražiai pasikeitė Gargždų parkas. Net tie, kurie socialiniuose tinkluose virkavo, mėtė piktus komentarus, ir tie dabar su malonumu kelia nuotraukas į FB su besikeičiančio parko vaizdais. Čia spalio pabaigoje atidengta mūsų žymaus kraštiečio, kunigo, visuomenininko, redaktoriaus, žurnalisto, rašytojo, Gargždų miesto garbės piliečio Mykolo Vaitkaus skulptūrinė kompozicija. Puikiai įprasmintos M. Vaitkaus 140-osios gimimo ir 50-osios mirties metinės, mat šiuos metus Lietuvos Seimas paskelbė M. Vaitkaus atminimo metais. Atrodo, kokia garbė rajonui, Gargždams – M. Vaitkus sugrįžo į savo kūriniuose su meile aprašytą gimtinę ir dabar susimąstęs stovi medžių apsuptyje, primindamas apie kultūros – tradicijų, kalbos – puoselėjimo svarbą žmogui ir meilę gimtinei.
Poetas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, kad „rašytojas yra ir bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškai transformuojantis kultūrinį palikimą į dabartį ir į ateitį.“ Tad skulptūrinės kompozicijos M. Vaitkui atidengimas yra indėlis rajono kultūros ateičiai, bet tai, įsisukus į gyvenimiškas problemas, gali pasimiršti. Nors dauguma komentatorių po straipsniu apie skulptūrinės kompozicijos atidengimą socialiniame tinkle „Facebook“ džiaugėsi iniciatyva, tačiau atsirado keli bambantys komentatoriai, esą kam tų skulptūrų reikia, geriau – suremontuoti keliai ar pabaigtas tvarkyti parkas. Tačiau keliai turi kažkur vesti, o juk reikia ir kur akis paganyti vaikštant: ne vien duona žmogus sotus.
Galima pasidžiaugti, kad kultūra rajone jungia žmones, skatina juos domėtis, plėsti akiratį, puoselėti tradicijas. Štai praėjusiais metais Daukšaičių bendruomenė įrodė, kad erdvės kultūrai reikia – atverta prieš tai uždaryta biblioteka. Pokyčiai vyksta ir kitose rajono bibliotekose: šią savaitę atnaujintas Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dovilų filialas, atnaujinimo laukia ir Priekulės filialas, šiemet duris atvers nauja biblioteka Endriejave.
Šiais metais išaugęs kultūros poreikis rajono nepaleidžia. Gausumas renginių – gerai, bet reikėtų ir pelus nuo grūdų atskirti. Ne viskas, kas rajono kultūros įstaigose kišama po kultūros kepure, yra kultūra, nestinga ir lėkšto turinio, svetimų madų beždžioniavimo. Atskirkime kultūrą nuo „chaltūros“ ir…, prisidėkime būtent prie kultūros sklaidos ir puoselėjimo, tai – sielos maistas.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
„Bangos“ korespondentė
