Miestelis prie Minijos

Seni, seni eilėraščiai tiems,
Kurie nežino praeities…

Mano gimtas mažytis miestelis! –
Trys gatvelės, nameliai ir ožkos…
Lyg smūtkelis prie viešojo kelio,
Liaudies meistro iš medžio išdrožtas.

Jis garsėjo kadais kontrabanda,
Alksnio klumpėm, žvirgždais ir svėrėm.
Sako, bulvių ir silkės užkandę,
Vyrai gorčiais anodiją gėrė…

Sako, duona – ne badas. Bet gėda:
Juk žmogus ne vien duona gyvena!
…Dvaras bernui jaunystę suėdė;
Caras ištrėmė knygnešį seną…

Taip – šviesos nei džiaugsmų nepatyrę,
Žmonės augo, gyveno ir mirė.

Tėvo žodžiais menu tave tokį,
Pats mačiau mažo vaiko akutėm.
Tą man sakė kaimynai piktoki,
Kai botago ėmiaus kiek prakutęs…

Visko buvo: ir smilkstančios lempos,
Ir stori Užgavėnių blynai;
Ir kemsynuose klykiančios pempės,
Ir velnių sunešti akmenynai.

Supo vėjas prie Minijos karklą,
Laibą gluosnį atkalnėj lingavo,
…Ėjo, ėjo žmogus paskui arklą,
Pakol milžino kuprą įgavo.

Ar toli tu, žmogeli, beteisi,
Nešins tokia kupra benueisi?

Nenumaldomai sėlina laikas
Lyg žvėris susikaupdamas šuoliui.
Po jo letena sudreba vaikas,
Stingsta kraujas plevėsai – drąsuoliui…

Bet yra išganingas ir karas:
Iš imperijų lieka tik dulkės;
Kur plėtojosi senponių dvaras,
Ten sodybas jis pabėrė smulkias.

Kartais iškelia paprastą žmogų,
Kartais įkvepia kilnią idėją.
…Nors toli nuo gimtųjų pastogių,
Kantrūs vyrai ginklų nesudėjo…

Liaudies balsui vieningai paklusę,
Jie iš karo nuėjo į mūšį.

O šventoji teisybe, kas kaltas,
Kad dažnai tu patamsiais dar vaikštai?
Kad varguolis retežiais apkaltas,
Nuo skriaudų ir nelaimių pakvaišta?
Kodėl brolis prieš brolį sukyla?
Ko tarp kelio ir šunkelių mėtos?
Kad nuo bendro kamieno atskilęs,
Vietoj viso – tik dalį turėtų?

Laisvės medžiui padėti nulūžti
Geradėjų lig šiolei dar matom.
…Tačiau vyrai vis ėjo į mūšį,
Savo kalbą kalbėjo ar matom.

O išminkę daug smėlio ir molio,
Ne visi besugrįžo namolio.

Upės kaspinas mūsų ir lankos,
Senas parkas ir dvaro griuvėsiai –
Gi krūtinėj – perkūnija trankos,
Žvilgsniai kelią į tolumą tiesia.

Laužia Minija ledą, net stena…
Vėtra debesis plėšo padangėj.
Vargas stovi – ir pirštais barbena
Į trobelės pajuodusį langą.

Slenka žiemos – ir speigas, ir vėjai;
Eina vasaros, – darbas ir šventės.
…Gimsta mintys. Bet jos supelija,
Kaip lentynoj apgraužtas papentis.

Vėl šviesos ir džiaugsmų nepatyrę,
Žmonės augo, gyveno ir mirė.

O dabar, kas pro Gargždus važiuojat,
Jauną miestą boluojant – ar matot? –
Ant kalvos išdidžiai atsistojęs
Žvalgos drąsiai aplink. Be sarmatos.

—–

Ir aukštyn, ir platyn, ir į tolį
Auk greičiau, mano mieste –
gražuoli.

Antanas SURBLYS
(1924–1980)
Gargždiškis literatas, politinis kalinys

Renatos NEKROŠIENĖS nuotr.: per 100 tonų sveriantis akmuo, žymintis Gargždų miesto 750-ąjį jubiliejų, buvo pastatytas 2003 m. Riedulį ant pamatų pakėlė UAB „Hidrostatyba“. Akmens aukštis – 3,10 m, ilgis – 5,05 m, plotis – 4 m, perimetras – 15,90 m. Riedulys yra gamtinio kraštovaizdžio ir geologinio paveldo objektas. Paskelbtas valstybės saugomu nuo 2016 m. Riedulį apie 1988 m. iškasė melioratoriai gretimame Gerduvėnų kaime ir atvilko prie kryžkelės, rytinio įvažiavimo į Gargždus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content