Gražios mintys!
Poetė Rita BIJEIKYTĖ-GATAUTĖ dalijasi su „Bangos“ skaitytojais eiliuotomis mintimis apie šviesų Kalėdų laukimą.
Adventus (lot. Atėjimas)
Stalas, staltiesė balta, girliandos,
Advento vainikas…
O jame iškilios žvakės dega,
Jų liepsnelės tarsi drugeliai plevena,
Sparneliai rožiniai, melsvi…
Pasiklausyk, mielas žmogau,
Kaip klausosi naktis dienos,
Mėnuo – Aušrinės.
Gal angelas Tau žinią neša,
Juk greit Naujieji metai!
Kelies, eini išlaisvinta širdim, neši vaisius,
Dar šalnai nepakirtus jų aromatingų syvų,
Dedi ant bendro stalo – tarsi auką,
O lūpos ištaria žodžius:
Žaliuoki, Advento vainike,
Išpuoštas eglių šakomis.
Širdie, suprask ir kantriai lauki ―
Susitikimo džiaugsmo.
Šviesa tepersmelkia tave, mane …
Advento būsenoje
Nors dažnos darganos ir temsta,
Širdy viltis tauri negęsta.
Surasti šaltinėlio vietą,
Nakty mintis gili nemiega.
Nuo kranto žaliaskarė moja,
Prisiekusi žaliuoti amžinai.
O mintys šviesiaveidės šoka,
Nuskaistytos širdies pranašai.
Žaliuoti eglei žaliaskarei,
Man į tylą vis kalbėti
Ir patikėti nuojauta šventai,
Radau, ko taip ilgai ieškojau.
Eucharistija
Sodinkim medį, kol gyvenam,
Palaistę jo šaknis, palaiminkim.
Nors jo šaknų nematom, bet žinom,
Po žeme jos išsiraizgiusios guli.
Taip Dievo Žodis Ostijoj paslėptas,
Dalinamas bažnyčioj nuolankiesiems.
Pažįstamas Tikėjimu giliu ir matomas,
Palaiminimas kasdienis tikintiesiems.
Žemiškas aistras marinam,
Nuovargį į šalį nugenam.
Trapią gyvastį apvalę,
Meilei tarnauti gimstam.
O, Eucharistija, – paslėptas lobi!
Esi mums duona, dovana iš dangaus!
Mes klausomės ir girdime Dievo Žodį,
Maldoj kasdienėj prašom poilsio ramaus!
Prakilnioji Karaliene Marija
Nebijokim savo mažumo,
skruzdės tai nebijo.
Mūsų malda yra kasdienė –
Didi ir nuolatinė.
Einam, klumpam ir keliamės
Su rytine malda kaip duona.
Atveriam širdis ir lenkiamės
Prie dvasinės Motinos kojų.
O prakilnioji Karaliene Marija!
Su puošnia karūna ant galvos,
Mes tavo vaikai – karalaičiai,
Einam vedami Tavo jėgos!
Saulės zuikutis
Per sniego lauką bėga saulės zuikutis,
Joks vėjas negali jo pavyti.
Taip žodis užgimęs – žemėj vaikutis,
Jo balsas nuaidi ir nori skristi.
Nori skristi per širdis, ne medžių viršūnėm,
Per sausrą, lietų, netektis pakilti.
Nori kviesti iš tolių, nepasiekiamų aukščių,
Ilgesiu į širdį taką praminti.
Taką praminti į Viešpaties širdį,
Dialogą megzti, žmogų branginti.
