Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai itin svarbūs ankstyvajam kalbos vystymuisi

Dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros lektorė

Kokybiškas bendravimas su vaiku ar tarp suaugusiųjų vyksta per visapusišką kalbos pojūtį, t. y. kai kalbama ne monotoniškai, o intonuojant, vartojama turtinga leksika, gestikuliuojama, palaikomas akių kontaktas, prisiliečiant. Paskaičiuokime, kiek ir kurių iš šių pojūčių gali suteikti kalbantys žaislai ir balsas, sklindantis iš telefono / planšetės ekrano?

Teigiama, kad pats žodis (kaip garsų eilė) apima maždaug tik dešimtadalį savo reikšmės. Likusioji reikšmės dalis priklauso nuo kalbos melodingumo (ritmų, lyriškumo, tembro) ir kontakto su pašnekovu. Stengdamasis veiksmingai bendrauti, vaikas kaip išgalėdamas studijuoja suaugusiojo balsą, stebi jo lūpas ir akis, rankų judesius, to elektroninė kalba pasiūlyti negali.

Kalba – tai bendravimas

Jau čiauškėjimo laikotarpiu kūdikiai pradeda mokytis kartoti / mėgdžioti aplinkoje girdimus nesudėtingos artikuliacijos garsus ir jų junginius. Bendraujant su kūdikiu svarbu suteikti jam galimybę matyti kalbančiojo veidą, stebėti lūpų judesius. Šiuo laikotarpiu formuojasi geras įprotis – kartoti / mėgdžioti suaugusiojo kalbą: iš pradžių vaikas imituoja pavienius garsus ir jų junginius, kiek vėliau – tokiu pat būdu mokosi tarti pirmuosius žodžius.

Mažojo žmogučio gebėjimas pakartoti garsų junginius rodo, kad pradeda vystytis kalbos supratimas – mėgdžiojant reikia tiksliai pakartoti išgirstus garsų junginius, o tai padaryti nėra lengva. Reikia suvokti garsus, juos atsiminti ir, įdarbinus artikuliacinį aparatą, ištarti. Galimybė stebėti kalbančiojo lūpų judesius vaikui šį procesą palengvina.

Ilgalaikiai tyrimai patvirtina, kad suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra itin svarbūs ankstyvajam kalbos vystymuisi. Tyrimai rodo, kad 2–48 mėn. mažylių bendravimas su suaugusiaisiais yra esminė jų kalbos raidos dalis.

Taigi, jau lyg ir visiems puikiai žinoma, kad kalbinė aplinka yra svarbi ankstyvojo bendravimo ir kalbos raidai. Vaikai būdami apsupti kalbos, ją aktyviai įsisavina, t. y. girdi, atpažįsta, bando kartoti. Pasirodo, kad randasi gajus mitas, jog aplinkos kalba, kaip mokymosi šaltinis, gali būti ir kalbantys žaislai, ir ekranai (televizorius, planšetės, telefonai ir kt.). Vis dėlto lygybės ženklo tarp gyvo bendravimo su vaiku ir vaiko bendravimo su žaislu ar ekranu dėti nevertėtų. Gyva kalba nėra tas pats, kas elektroninis stimulas. Kalba, tai socialinis reiškinys, o ne vienpusis informacijos teikimas (pvz., tik objektų įvardinimas). Kalbos mokomasi neklausantis pasyvaus iš ekrano sklindančio monologo, o iš gyvo kontakto, aktyvaus dialogo vystymo per akių kontaktą, veido mimikas, reakcijas – tai tobulina vaikų kalbos ir bendravimo įgūdžius.

Yra nustatyta, kad elektroniniai kalbantys žaislai (ne ekranai) neturi neigiamos įtakos kalbos raidai, tačiau jie taip pat nedaro ir teigiamo poveikio. Be to, pastebėta, kad vaikai, vieni žaisdami su kalbančiais žaislais, daug rečiau vokalizuoja (taria garsus ar jų junginius) nei žaisdami su įprastais, nekalbančiais žaislais. Taip pat pastebėta, kad tėvai mažiau bendrauja su vaikais, kai šie žaidžia su kalbančiais žaislais.

Šiandien yra tikrai didelė pasiūla pačių įvairiausių, kaip teigiama, kalbą lavinančių žaislų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad dalis jų yra geros garso kokybės, kiti – kur kas prastesnės, kai ir, įgudusiai suaugusiojo ausiai, sunku suprasti, ką žaislas sako. Suprantama, kad iš tokio žaislo naudos kalbos lavinimui nėra, veikiau – atvirkščiai. Apie įvairaus tipo kalbančius žaislus socialinėje medijoje pranešimų netrūksta ir nuomonės yra įvairios. Toliau šioje publikacijoje, remiantis moksliniais tyrimais, aptariamas elektroninės kalbos principas kaip priemonės, galinčios padėti (arba ne), lavinti kalbą.

Ar užtenka tik girdėti? Ką rodo tyrimai?

Žemiau pateikti tyrimai ir jų rezultatai rodo, kad žodinio bendravimo metu, nepriklausomai nuo amžiaus (tiek vaikams, tiek suaugusiems), kalbos supratimui svarbu ne tik girdėti, bet ir matyti veido išraiškas bei lūpų judesius. Vienas žinomiausių eksperimentų yra McGurk efektas – kai vienu metu klausytojui pateikiama skirtinga garsinė ir vaizdinė informacija (galite paieškoti daugiau apie tai „YouTube“, tikrai rasite ne vieną pavyzdį). Ką žmogus „išgirsta“? Kitas panašaus tipo tyrimas, kai kompiuterio ekrane dalyviams rodytas pieštas kalbančio žmogaus veidas, kurio lūpos judėjo ir skleidė garsą. Dalyviai girdėjo 420 vienaskiemenių anglų kalbos žodžių. Pirma grupė girdėjo tik garsą, antra – negirdėjo jokio garso ir tik stebėjo judančias lūpas, bandydama skaityti iš jų, o trečia grupė – ir girdėjo garsą, ir matė lūpų judesius. Pirmuoju atveju kalba atpažinta 55 proc. tikslumu, antruoju atveju – tik 4 proc., o trečiuoju atveju (t. y. tiriamiesiems ir girdint, ir tuo pačiu metu matant kalbančiojo veidą) – 75 proc. tikslumu.

Kitas tyrimas buvo atliktas su 8–13 metų vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, siekiant įvertinti, kaip mokymosi procesą palengvina garsinės ir vaizdinės informacijos derinimas. Tyrime dalyvavo dvi grupės, kurios atliko užduotis kompiuteriu. Pirmajai grupei užduotys buvo įgarsintos ekrane rodomo žmogaus veido, o antrajai grupei užduotys buvo tik įgarsintos, be vaizdo. Rezultatai parodė, kad galimybė matyti kalbančiojo veidą (ypač lūpų judesius) palengvino pateiktos medžiagos supratimą.

Lietuvių mokslininkų atlikti tyrimai, kuriuose buvo taikytas išgalvotų žodžių kartojimo testas, patvirtina anksčiau minėtus rezultatus – garsas be vaizdo apsunkina kalbos supratimą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiuose tyrimuose dalyvavo dvi grupės: vienai grupei žodžiai iš anksto buvo įrašyti ir dalyviams duota klausyti įrašo (vaikai ir suaugusieji girdėjo tik įrašą, vaizdinės informacijos (t. y. lūpų judesių) nebuvo); o kitai grupei tyrėjas išgalvotus žodžius kiekvienam dalyviui tarė gyvai (vadinasi, dalyviai ir girdėjo, ir turėjo galimybę matyti kalbančiojo lūpų judesius). Dalyvių prašyta pakartoti pirmą kartą išgirstą keistą, niekada iki tol negirdėtą žodį (pvz., gosakluni).

Gauti duomenys rodo, jog kai yra galimybė ne tik girdėti kalbą, bet ir stebėti kalbančiojo lūpų judesius, tiek vaikai, tiek suaugusieji kur kas tiksliau pakartojo negirdėtus, neįprastai skambančius žodžius, nei vien tik klausę įrašo.

Pranešimas spaudai