Su šokiu per gyvenimą: „Trepsiuko“ 40 metų kelias

Kai prieš keturis dešimtmečius choreografijos studentė Lilija Šepčenko Gargžduose subūrė dvi vaikų grupes, vargu ar galėjo numatyti, kad jos pastangų vaisius vieną dieną taps vienu ryškiausių vaikų šokių kolektyvų Lietuvoje. Šiemet „Trepsiukas“ atšventė 40 metų jubiliejų – ne tik kaip šokių studija, bet kaip reiškinys, kuris formavo kartas, ugdė kultūros jausmą ir kėlė pasididžiavimą bendruomenei.

„Trepsiuko“ vadovė L. Šepčenko (centre), choreografės S. Golovnia ir D. Slušnienė (kairėje) džiaugėsi jubiliejaus švente.

Daugiau nei šokių studija
Lilija prisimena save kaip ketverių metų mergaitę, kuri pabėgo iš namų – ne iš išdykumo, o dėl šokio.
„Aš tiesiog labai norėjau šokti. Tai nebuvo sprendimas, tai buvo vidinis pašaukimas“, – sako ji. Šokis tapo jos pasauliu. Ukrainoje Lilija mokėsi baleto, charakterinio, tautinio šokio, o aštuoniolikos jau pati pradėjo dirbti su mažaisiais šokėjais – tai buvo ilgo pedagoginio kelio pradžia.
L. Šepčenko į Lietuvą, Gargždus persikraustė ir nėrė į šokio atradimus neatsitiktinai – ji kilusi iš Plungės. Būdama ambicinga jaunoji šokėja, ji grįžo į Vakarų Lietuvą, stojo į tuometinę Klaipėdos universiteto šokio pedagogikos programą. Prireikė vos pusmečio, kad išmoktų choreografijos terminologiją lietuvių kalba. Studijuodama pradėjo važinėti į Gargždus, kur kartu su bendraminčiais pradėjo telkti vaikų šokių kolektyvus. Iš pradžių – dvi grupės, po to – keturios, septynios ir galiausiai visa studija.
Per keturis dešimtmečius „Trepsiukas“ išaugino šimtus vaikų. Šiuo metu jame šoka daugiau nei 100 vaikų nuo trejų iki aštuoniolikos metų. Tai vienintelė šokių studija Gargžduose, kurioje dar darželinukams skiepijama pagarba lietuvių liaudies šokiui. Tačiau repertuaras neapsiriboja tik tautiniais šokiais – vaikai čia pažįsta pasaulio tautų šokius, gimnastikos pagrindus, šiuolaikinės choreografijos subtilybes.
„Tautinis šokis – mūsų šerdis. Bet mes nebijome jungti stilių. Ieškome naujų kelių, naujos stilistikos: šiuolaikinės choreografijos, neuroplastikos, vaidybinės raiškos. Šokyje norime pasakoti istorijas apie žmogų, gamtą, šeimą, apie tai, kas aktualu ir amžina“, – kalba L. Šepčenko.
Ugdytiniams – gyvenimo pamokos
„Trepsiukas“ vaikams – ne tik scena ir repeticijų salė. Tai vieta, kur formuojasi charakteris, kur šokama ne tik kojomis, bet ir galva, ir širdimi. Vadovės su šypsena kalba apie tai, ko jų auklėtiniai mokosi užkulisiuose: kaip pasikloti lovą be mamos pagalbos per išvyką, kaip susitvarkyti sceninę aprangą, kaip kabinti kostiumą, kad jis neišsipurvintų.
„Nėra taip, kad tik mokome šokti. Vaikui reikia padėti tapti savarankiškam. Kelionėse, repeticijose, užkulisiuose jie mokosi drausmės, pagarbos, bendravimo“, – sako Lilija. Ji prisimena, kaip anksčiau vaikai prieš repeticijas ruošdavo namų darbus kartu, padėdavo vieni kitiems – tas bendruomeniškumas tebėra gyvas ir šiandien.
Lilija ne tik moko, bet ir kuria. Ir kuria daug – nuo choreografijos iki sceninių kostiumų, nuo idėjų iki režisūros. Ji prisipažįsta – nuolat galvoje sukasi nauji sumanymai, kuriems neretai pakanka vos trijų repeticijų, bet kartais reikia ir mėnesio ar dviejų.
„Įkvėpimas ateina iš žmonių, gamtos, pokalbių. Viena tema veda prie kitos – paukščiai, šeima, gamta, žmogus. Noriu kalbėti apie tai, kas mus jungia. Norėčiau dar labiau jungti liaudies ir šiuolaikinį šokį – išlaikyti šaknis, bet augti su laiku“, – sako Lilija.
Repeticijų ritmu auga stiprūs žmonės
„Trepsiuko“ šokėjai repeticijoms skiria tris kartus po pusantros valandos per savaitę. Fizinis krūvis prilygsta sporto treniruotėms – po šokio vaikas turi kitą kvėpavimą, kitą ištvermę. „Liaudies šokiai – tai ne tik gražūs kostiumai ir šypsenos. Tai brėžiniai, koordinacija, aiškus planas, stiprus kūnas. Vaikai čia tikrai užsigrūdina“, – sako choreografė. Ji pastebi, kaip keičiasi vaikai. Dabartiniai – lėtesni, sunkiau sutelkia dėmesį. „Konkurso metu neleidžiu imti į rankas telefonų – jie turi jausti erdvę, sceną. Antraip – pametama šokio magija.“ Per 40 metų per „Trepsiuko“ sales ir scenas praėjo šimtai vaikų. Dalis jų pasirinko scenos menų, pedagogikos, psichologijos, režisūros kelius. Ir nors ne visi liko šokyje, visi – neabejotinai – išsinešė vidinį pamatą. „Man nėra svetimų vaikų. Visi jie – mano. Aš jiems sakau: jei išeinate iš „Trepsiuko“, jūs jau esate stiprūs. Žinote, kad turite eiti iki galo ir pasiekti savo tikslą“, – kalba L. Šepčenko.
Pasak jos, „Trepsiuko“ vaikai – stipri bendruomenė, o ją puikiai atspindėjo šių metų šventinis jubiliejinis koncertas. Vadovė jį įvardija tikru emocijų pliūpsniu – programoje skambėjo net 32 šokiai, scenoje sukosi kelios kartos, aidėjo aplodismentai, liejosi džiaugsmo ašaros. Buvo aišku: „Trepsiukas“ – tai ne vien kolektyvas. Tai šeima. Tai bendrystė. „Per koncertą buvome viena komanda. Visi – mes, vaikai, tėvai, choreografės, techninis personalas – vienybė mane tiesiog pakylėjo. Mano jėga, pagalba ir šviesa – tai mano choreografės Sandra Golovnia ir Deimantė Slušnienė, akompaniatorė Virginija Navickienė. Be jų – kaip be rankų, – sako Lilija ir priduria: – Jubiliejus – tai ne tik proga švęsti praeitį. Tai proga drąsiai svajoti apie ateitį.“

Aistė NOREIKAITĖ
Lino GRUZDŽIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content