Europos paveldo dienos Vėžaičiuose atvėrė architektūros praeitį ir ateitį

Kaip ir kasmet rugsėjo 18–26 dienomis vyko Europos paveldo dienų renginiai. Šių metų tema „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ – artima Vėžaičių kultūros centrui, įsikūrusiam grafų Volmerių dvarvietėje ir vienu iš savo veiklos prioritetų laikančiam dvaro kultūros puoselėjimą. Tad pastarosiomis dienomis Europos paveldo dienos pirmąkart atkeliavo į Vėžaičius.
Sudomino teatralizuotos ekskursijos
Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė atkreipė dėmesį, kad Europos paveldo dienų tema yra itin atvira įvairioms interpretacijoms, todėl kiekvienas ieškojo savitų būdų prisidėti prie paveldą puoselėjančių iniciatyvų. „Mūsų renginių ašimi praėjusį šeštadienį tapo dvi teatralizuotos ekskursijos „Pasivaikščiojimas su dvaro poniomis“, kurios sujungė praeitį ir dabartį. Vėžaičių kultūros centro darbuotojai su entuziazmu ir gera nuotaika įsijautė į dvarininkų ir tarnų vaidmenis. Vienai dienai Volmerių dvaras atgijo, takeliais vaikštinėjo grafai ir grafienės, buvo tapomi paveikslai, aplinkui triūsė tarnaitės, parke bei prie Šv. Kazimiero bažnyčios suskambo muzika. Šiame fone istorijos apie grafus Volmerius virto gyvu pasakojimu. Visą ekskursiją vainikavo Rietavo kultūros centro šokių kolektyvo „Bella dance“ (vadovė Rima Pleškienė) istorinių šokių pasirodymas“, – „Bangai“ pasakojo D. Ciparienė.
Priminsime, kad Vėžaičių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. pradžios. Istorizmo stiliaus Vėžaičių dvaro sodybos ansamblio kai kurie pastatai yra išlikę nuo XIX a. pabaigos. Šis dvaras Volmeriams priklausė nuo 1774 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalkai, LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui. Grafams Volmeriams dvaras priklausė 300 metų (valdė keturios Volmerių kartos). Paskutinis iki 1934 m. dvarą valdė Vaclovas Volmeris. Jo valdymo metu pastatyti išlikę pietų vartų ir ūkvedžio namo ansamblis, arklidės, karvidės pastatai. Dvaras nukentėjo I pasaulinio karo metu. Pats V. Volmeris per karą buvo ištremtas į Vokietiją. Po žemės reformos išparceliavus dvaro žemes, pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir politinei situacijai, žemaitiškai mokėjęs kalbėti V. Volmeris jau nesugebėjo ūkininkauti. Apie 1936 m. dvarą iš varžytynių nusipirko Kostas Jašinskas. Tada prasidėjo dvaro naikinimo era, buvo nugriauta daug pastatų: tarp jų rūmai, mūrinė kalvė prie ūkinių pietų vartų, dviaukštis mūrinis dvaro raštininko namas, daugelis kitų, sunyko parkas, išardyta Skinijos krantinė. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Beje, grafų Volmerių dvarą galutinai nustekenęs 1944 m. K. Jašinskas ir sūnus Vytautas pasitraukė į Vakarus. Skaudi paskutinio dvarininko lemtis: V. Volmeris mirė vienoje Vilniaus prieglaudų.
Albumai padeda atkūrimo projektams
„Volmerių dvaro sodyba garsėjo ne tik pastatais, nuostabiu parku, bet ir įspūdingais albumais, kuriuose užfiksuotos dvaro aplinkos nuotraukos. Išlikę trys albumai yra saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“. Juose įamžinti grafų Volmerių portretai, gaila, kad nėra užrašyta datų, pavardžių, tačiau galbūt tyrinėjimai padės nustatyti. Vienas albumas yra būtent apie mūsų dvaro parką, o dabar kaip tik Savivaldybė rengia dvaro parko tvarkybos projektą, o šis albumas gali padėti atkurti autentiškas detales. Bandysim grąžinti tiltelius per Skiniją, altanas, pavėsines. Dar yra albumas ir apie dvaro interjerą. Lauko ekrane rodome tas fotografijas, tad siūlome stabtelėti, pasigrožėti“, – pirmadienį vakare kvietė Vėžaičių KC vadovė D. Ciparienė. Ji pasidžiaugė dar vienu Europos paveldo dienų renginiu – pirmąkart Vėžaičiuose viešėjęs doc. dr. Marius Daraškevičius itin įtaigiai skaitė paskaitą „Dvarų architektūra ir interjeras“. Jis apžvelgė 500 metų Lietuvos dvarų architektūros raidą – nuo paprastos seklyčios, gotikos iki modernizmo. Iki XVII a. pabaigos dvarų architektūra daugiausia buvo medinė. Bajorų namų, svirnų formos ir puošyba savitai atkartojo renesanso ir baroko stilistiką. XVII a. pabaigos karai ir suirutės nušlavė ankstyvąją medinę dvarų sodybų architektūrą. XVII a. paveldą reprezentuoja vos keletas mūrinių rezidentinių pilių. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pirmojoje pusėje stambūs didikai statė barokines mūrines rezidencijas. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje statytos klasicistinės rezidencijos. Dvarų sodybų kompozicija ašinė, jose yra reprezentaciniai kiemai, apsupti peizažinių parkų ir sodų, įspūdingos ūkinės dalys. XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje turtingų bajorų ir verslo žmonių sodybose vyravo istorizmo laikotarpio architektūra. Buvo statomi viduramžių formų pastatai, renesanso, baroko, klasicizmo formos stilizuojamos, derinamos tarpusavyje. Ryškiausios istorizmo architektūros rezidencijos – turtingiausių XIX a. Lietuvos didikų grafų Tiškevičių Trakų Vokės, Lentvario, Užutrakio, Palangos dvarai.
Dvarų paveldas – skirtingas
Dvarų sodybų architektūra yra labai svarbi Lietuvos architektūrinio paveldo dalis. XV–XIX a. dvaras buvo feodalinės visuomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo, ūkinės veiklos ašis, o dvaro sodyba – pagrindinė gyvenvietė, kurioje rezidavo dvarų savininkai. Kilmingieji sodybose statė išskirtinius pastatus ir gražino jas želdiniais. Sodybų ansamblius, kaip ir sakralinę architektūrą, kūrė žymiausi architektai ir meistrai. Tačiau minėtoje paskaitoje dr. M. Daraškevičius atkreipė dėmesį, kad bajorai mokydamiesi universitetuose įgydavo ir architektūros žinių. Tad ne vienas jų ir pats yra projektavęs savo dvarus arba deramu lygiu galėdavo kalbėtis, tartis su profesionaliais projektuotojais. Bajorės turėdavo valdyti namus, privalomoje 30 knygų kolekcijoje daugiausia knygų buvo apie namų ūkį, tačiau po vieną ir apie architektūrą ir interjerą. XIX a. pabaigoje Lietuvoje būta apie 3 000 dvarų ir jų palivarkų (atskirai stovinčių ūkinių sodybos dalių) – tai stambiųjų (valdžiusių tūkstančius hektarų žemės), vidutinių (valdžiusių 200–800 ha) bei smulkiųjų bajorų (valdžiusių 3–100 ha) sodybos ir bajorų kaimai, vadinamieji bajorkaimiai. Kai kur paveldo būta gausaus ir įvairaus (sodybose statyti daugiau kaip 40 įvairių funkcinių tipų statiniai, sodinti sodai, kurti parkai; puošniuose rūmų interjeruose buvo saugoma vertingos baldų kolekcijos, retų spaudinių rinkiniai, knygos, meno dirbiniai ir darbai). Deja, sovietinės okupacijos metais (1940–1990) valdžia negailestingai naikino ne tik „priešiškos“ ideologijos dvarininkų klasę, bet ir jų dvarus. Apibendrindamas dr. M. Daraškevičius paskaitoje atkreipė dėmesį, kad visgi tik nedaugelis Lietuvos dvarų, o tik ypatingai turtingų ir kilmingų, pvz. Radvilų giminės, buvo įspūdingai puošnūs, kiti – kuklūs, priemenės net su plūktinėmis grindimis, baldų nedaug, parketas vos viename kambaryje.
Vėžaičių kultūros centre šiuo metu veikia Europos paveldo dienų proga atidaryta paroda „Lietuvos dvarų parkai: praeitis ir šiandiena“.
Vėžaičių kultūros centro direktorė D. Ciparienė įsitikinusi, kad pirmąkart Vėžaičiuose vykusių Europos paveldo dienų sėkmę lėmė bendradarbiavimas su Šv. Kazimiero bažnyčios parapija, VšĮ „Senjorų dvaras“ bei Klaipėdos rajono savivaldybės finansinė parama organizuojant renginius.

Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės, Jono LEMEŽIO nuotr.