Agluonėnuose – žmogaus ir milžino istorija, palytėta tremties
Agluonėnuose, Klaipėdos rajone, įrengta ekspozicija „Vėjo milžino istorija“ apie malūną, savo sparnus sukusį šalia įsikūrusiame Kantvainų kaime. Senasis vėjo milžinas šiandien liudija savo ir šeimininkų istorijas.
Malūnai Europoje ir Lietuvoje
Europoje pirmieji vėjo malūnai fiksuojami jau IX–X amžiuje, o Lietuvoje jų paplitimas žinomas nuo XIV amžiaus. Vėjo malūnai buvo statomi prie kelių sankirtų, dėl patogaus susisiekimo. Taip pat lygumose, kur nesūkuriuoja vėjai ir neužstoja aukšti medžiai, gyvenviečių trobesiai.
Didžiausias jų paplitimas buvo pajūryje, Žemaitijoje, dėl čia dažnai vyravusio vėjo. Tyrinėtojų teigimu, vienu metu vėjo malūnų paplitimas buvo toks tankus, kad lietuviškas horizontas galėjo būti lyginamas su Olandijos malūnų vaizdais. Jie tapo svarbia gyvenimo dalimi, nes čia ne tik malė miltus, kruopas, ruošė gyvuliams pašarą, bet ir veikė lentpjūvės, vilnų karšyklos. Nuo bendruomenės dydžio ir poreikio priklausė, kiek malūnų veikė mieste ar gyvenvietėje.
Tyrinėjamame Kantvainų kaime, kur 1905 metais skaičiuojami 255 gyventojai, veikė du – Teizingio ir Genio – vėjo malūnai. Apie vieną jų – Jono Genio malūną išlikę pasakojimai ir legendos.
Jono Genio vėjinis malūnas
Nėra aišku, kada tiksliai pastatytas Jono Genio vėjinis malūnas, bet jo atnaujinimas ir remontas fiksuojami 1912 metais. Naujausiomis technologijomis besidomintis malūno šeimininkas kvietėsi meistrą iš Vokietijos. Čia buvo įdiegti keli sprendiniai, kurie užtikrino sudėtingo mechanizmo darnią veiklą.
13 metrų aukščio malūno apačioje buvo įrengti du metaliniai žiedai, tarp kurių įstatyti ratukai „pasukdavo“ visą malūno korpusą pagal vėjo kryptį. Ją „gaudė“ malūno viršuje įstatyta vėjo turbina, vadinama „vėjų rožė“. Dar vienas tuometinis patobulinimas – sparnų ploto reguliavimas, šiandien prilygstantis žaliuzių sistemai. Galima tik įsivaizduoti, kaip įspūdingai aplinkiniams gyventojams turėjo atrodyti medinis vėjo milžinas, pamažu gręžiamas visu korpusu į vėjo pusę. Tokie malūnai buvo reti, nes daugumos buvo sukamos tik kepurės su sparnais.
Jono Genio malūnu buvo malama iki 1960 metų, kada šalia Kantvainų esančiuose Agluonėnuose pastatytas elektrinis malūnas. Kantvainų vėjo milžinas, kaip ir daugelis kitų, negalėjo spartumu prilygti automatizuotoms mašinoms, todėl nebenaudojamas po 1960 metų pamažu ėmė nykti.
Rumšiškėse tik sandėliavo
Jono Genio malūno tremties istorija prasidėjo XX amžiaus 9 dešimtmetyje, kai nuspręsta jį pervežti į tuometinį Liaudies buities muziejų. Mokslininkų bei muziejininkų atlikti matavimai, tikslūs brėžiniai, surinkti ir išsaugoti vietos gyventojų pasakojimai šiandien leidžia analizuoti, kaip veikė vėjo milžino mechanizmai, koks bendruomenėje buvo gerbiamas malūno šeimininkas Jonas Genys.
Planuotas malūno atstatymo planas Rumšiškėse nebuvo įgyvendintas, todėl jo detalės sandėliuotos kelis dešimtmečius. Agluonėnų bendruomenės iniciatyva 2001 metais šios detalės buvo parvežtos į Agluonėnus. 2023 metais Gargždų krašto muziejui įgyvendinus projektą detalės restauruotos, pristatomos ekspozicijoje „Vėjo milžino istorija“.
Šiandien Jono Genio vėjinio malūno istorijoje pasakojama apie legendomis apipintą technikos paminklą, primenantį daugelį išnykusių, skirtingų tipų vėjų malūnų. Taip pat byloja apie prarastas malūnininkystės tradicijas ir amatą. Šis vėjo milžinas liudija ir apie savo išmintingą šeimininką, kurio likimas taip pat paženklintas tremties.
Gerbiamas lietuvininkas bendruomenėje
Pirmosios žinios apie Genių šeimą Kantvainų apylinkėse fiksuojamos XIX amžiaus antroje pusėje. Čia gyveno Jurgis (g. 1860 m.) ir Elzė (g. 1864 m.), kurių šeimoje augo trys atžalos: Evė (1885–?), Mikelis (1886–1889) ir Jonas (1888–1949).
Užaugęs jauniausias sūnus Jonas pelnė patikimo malūnininko vardą ir garsėjo kaip sumanus, apsiskaitęs, naujoves diegiantis lietuvininkas. Tą patvirtina ir rašytoja Ieva Simonaitytė, kuri pažymi, koks protingas ir tam tikras filosofas buvo šis malūnininkas. Pasakojama, kad Jonas Genys turėjo mokinių ir jiems suteikdavo malūnininko vardą. Vietos bendruomenėje jis buvo gerbiamas, kaip sąžiningas, apsišvietęs žmogus.
Kol kas neatrasta nė viena Jono Genio nuotrauka, todėl tik pagal liudijimų nuotrupas galime įsivaizduoti, kaip jis galėjo atrodyti. Valtrautė Sprogienė prisimena, kaip maža kartu su tėveliu į malūną veždavo grūdus ir ten sutikdavo Joną Genį – žemo ūgio vyrą su ypatinga kepure „plačiais bryliais“.
Fiksuojama, kad Jonas Genys turėjo dvi santuokas. Antrojoje malūnininkas kartu su žmona Marta augino du sūnus ir tris dukras. Tai – Ana Erna (1916–?), Johanas Helmutas Maksas (1917–1942), Marija Marta (1920–?), Gertrūda Helena (1923–1930), Jurgis Arno (1935–1944). Marija Marta Genytė (vėliau Budrienė) buvo ištekėjusi už Vilhelmo Budrio (1920–?).
Malūnininko gyvenimo drama
Malūno savininkų Genių ir jų dukters gyvenimą pakeitė Raudonosios armijos 1945 metais įvykdyta Klaipėdos krašto okupacija. Genių šeima 1949 metų kovo 25 dieną buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą Irkutsko srityje. Gyventojų prisiminimuose išlikęs dramatiškas pasakojimas apie trėmimo dieną: „Atvažiavo į kiemą rusų kareiviai, suvarė visą tremiamą šeimą į sunkvežimį. Tačiau Jonas Geinys kreipėsi į rusus, kad jį leistų kažko į klėtį. Jam negrįžtant, kareiviai pasidomėjo, kodėl jis negrįžta ir rado Geinį pasikorusį, bet dar gyvą. Įmetė jį į sunkvežimį ir išsivežė. Yra žinoma, kad jį nuvežė į Sibiro lagerį, į aukso kasyklą, iš kurios jis negrįžo. Tose šachtose ir mirė.“ (neredaguota ištrauka iš dr. J. Morkūno pokalbio su malūnininku P. Juška, XX a. 9 deš. – aut. pastaba)
Malūnininkas Jonas Genys mirė tremtyje, apie jo kapo vietą nežinoma. Žmona su dukra Marija Marta iš tremties paleistos 1958 m. gegužės 31 dieną. Pasakojama, kad 1959 m. Marija Genienė su dukra ir Sibire gimusiu anūku išvyko gyventi į Vakarų Vokietiją pas brolį Martyną Žiobrį, anksčiau gyvenusį Vanaguose.
Jono Genio motina Elzė tremties išvengė. Trėmimo dieną jai buvo 85 metai. Vietos gyventojų pasakojimu, po sūnaus šeimos ištrėmimo Elzė Genienė glaudėsi kaimyninėje sodyboje pas Eglynienę, kur sulaukusi garbingo amžiaus pasimirė.
Jono Genio tėvų likimai susiklostė skirtingai. Tėvas Jurgis mirė 51 metų (1911 metais), mama Elzė Genienė sulaukė 102 metų (mirė 1966 metais). Abu palaidoti Kantvainų (Būdvyčių) kapinėse.
Į likusią tuščią Genių sodybą tais pačiais 1949 metais atsikėlė gyventi nauji šeimininkai. Gyvenamasis namas buvo padalytas į du butus. Viename jų įsikūrė malūnininko Prano Juškos šeima. Pranas kelerius metus po įsikūrimo dirbo su Jono Genio malūnu, o jo vaikai ir šiandien dar puoselėja ir saugo Genių šeimos sodybą bei atmintį.
Atmintis moko ir primena
Šiandien, apsilankius ekspozicijoje apie Jono Genio malūno istoriją, lankytojas supažindinamas ne tik su malūnų istorija, išnykusiu malūnininkystės amatu. Čia sudaryta galimybė išgirsti apie vietos bendruomenę, kuri gyveno ir dirbo Mažosios Lietuvos etnografiniame regione. Kaip žinia, tai kultūra ir tradicijomis išskirtinis etnografinis regionas, stebinantis ne vieną.
Siūlomose edukacinėse programose tiek mažesniems, tiek suaugusiesiems galima išgirsti, apie ką pasakoja senasis malūnas, patirti bei paragauti, kaip seniau duona atkeliaudavo ant prosenelių stalo, ir susipažinti su turtinga Agluonėnų bei Kantvainų apylinkių istorija, kur pasakojama gyvenęs įžymaus filosofo Imanuelio Kanto prosenelis. Kviečiame atvykti ir išgirsti!
Sigita BUČNYTĖ
Gargždų krašto muziejaus direktorė
Gargždų krašto muziejaus nuotr.
