Ūkininkai viltingai laukia palankių orų ir supirkimo kainų
Vilniuje, prie Vyriausybės rūmų, praėjusį ketvirtadienį pieno gamintojai surengė protesto akciją, kurioje ragino valdžią spręsti šiame sektoriuje susidariusias problemas. Pieno kainos kritusios, bet pašokusios degalų, trąšų, energetinių resursų. Ūkininkai nuogąstauja, kad dėl apyvartinių lėšų trūkumo nebegalės dirbti būtinų žemės ūkio darbų. Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas Tomas Balčėnas patikino, jog šiuo metu visuose žemės ūkio sektoriuose situacija panaši.
Pienas pigesnis už vandenį
Praėjusią savaitę į sostinę protestuoti susirinkę sudėtingoje situacijoje atsidūrę pienininkystės ūkių savininkai vilniečiams išdalino apie 8 tūkst. litrų pieno, simboliškai demonstruodami, kad tik maža kainos dalis tenka gamintojams. Už litrą pieno perdirbėjai moka nuo 12 iki 40 centų, o parduotuvėje litras 2,5 proc. riebumo kainuoja ir 1,76 Eur. Protestuotojai akcentavo, kad pieno supirkimo kainai esant mažesnei nei jo savikaina, dirba nuostolingai. Ūkininkų teigimu, jau pusmetį krenta pieno supirkimo kainos, gamintojams mokama žaliavinio pieno kaina išlieka viena mažiausių Europos Sąjungoje.
Prasidedantis pavasario darbymetis didina apyvartinių lėšų poreikį, bet iš perdirbėjų gaudami mažiau nei kainuoja litras paprasto geriamojo vandens, ūkininkai baiminasi, kad nebegalės dirbti būtiniausių žemės ūkio darbų ir gali tekti nutraukti veiklą – dalies ūkių Lietuvoje neliks. Juk pieno kainos kritusios, o kaip išaugusios degalų, trąšų bei energetinių resursų kainos.
Tačiau Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas T. Balčėnas tvirtino, jog šiuo metu visuose žemės ūkio sektoriuose situacija panaši. Pasak jo, rajono pienininkystės ūkių atstovai nesiruošė dalyvauti šiame proteste.
Įjungs taupymo režimą
Vida Gedmintienė iš Balsėnų kaimo, ekologinio pienininkystės ūkio savininkė, nedalyvavo šiame proteste, tačiau jį palaikė. „Kovo mėnesį pieno supirkimo kaina nekrito – gavome 28 centus už kilogramą, bet tai mažiau už savikainą, – apgailestavo ūkininkė. – Gerai, kad pašarą patys užsiauginame – ekologinis brangesnis. Ką reikėtų daryti, jei pirktume?“
V. Gedmintienė kalbėjo, jog nuo ligų, kenkėjų nesigina cheminiais preparatais, o laukams tręšti nenaudoja mineralinių trąšų – tręšia mėšlu. „Šią žiemą užsnigo žemei neįšalus – visi parazitai išgyveno. Žieminiai pasėliai retoki, ten, kur daubelėse mirksta, neužaugs – gero derliaus nesitikime, – dėstė ūkininkė. – Šaltas ir sausas pavasaris – žemei ir žolei reikia šilto lietaus. Bet išgyvensime, kad tik karo nebūtų. Iki šiol gyvenome prabangoje – geriausias laikotarpis Lietuvos žmonėms.“
Šilto oro pavasario sėjai laukė ir grūdininkystės ūkį puoselėjantis Giedrius Lapinskas iš Girininkų kaimo. Jis nenusivylęs žiemkenčiais: žieminiai kviečiai peržiemojo normaliai, neblogai ir rapsai. „Tačiau perspektyva ne itin džiuginanti: pabrangus trąšoms, chemikalams, teks įjungti taupymo režimą – naudosime tik tai, kas būtiniausia“, – pastebėjo ūkininkas.
Šiemet jis pirmą kartą savo ūkyje augins soją – daug baltymų turinčią, pašarui ir maistui tinkančią kultūrą, kurios pasės 35 ha. Atsisakė auginti žirnius.
G. Lapinskas tikisi šią savaitę sulaukti palankių orų ir pradėti sėti miežius. Daugiausia augins vasarinių kviečių, sės pupų, vasarinių rapsų. Jis planuoja sėją baigti per savaitę.
Keisti mąstymą
Pasak T. Balčėno, kai kurie rajono ūkininkai jau pasėjo avižas, pupas. Anot jo, kartais anksčiau pasėjusieji išlošia, o kartais pralošia – kiekvienas tvarkosi savaip, pagal savo patirtį.
Nerimauti verčia, kad kuras pabrango dvigubai, trąšos – 50 proc., reikia didinti atlyginimus, bet už produkciją daugiau negauna. Ir kuo toliau, tuo sunkiau.
T. Balčėnas patikino, jog visų šalies ūkininkų nuotaikos panašios, nesvarbu, ar užsiima pienininkyste, grūdus, galvijus ar daržoves augina: pajamos nepadengia savikainos. Jis kalbėjo, kad ūkininkai, galvodami kaip išgyventi, nesės visų plotų – dalį paliks pūdymui. Pasės daugiau kultūrų, kurioms reikia mažiau azoto – pupų, žirnių, bet kai šių daug priaugins, kur reikės dėti?
„Situacija žemės ūkyje sudėtinga, ypač Klaipėdos rajone: rudenį liko daug žieminių kultūrų nepasėta, nes tinkamas laikas sėjai buvo trumpas, o ten, kur sėjo nepalankiomis sąlygomis tikėdamiesi, jog bus gerai, dabar teks atsėti, – pastebėjo pašnekovas. – Panaši padėtis mano ūkyje: rudenį pavyko pasėti tik 150 ha žieminių rapsų vietoj planuotų 350 ha, bet apie pusę teks išarti, nes išmirko, prastai sudygo. Žiemkenčių pasėjome vos 300 ha, tačiau dalį reikės atsėti. O gal pavyks užauginti daugiau vasarinių grūdų? Ūkininkui reikia tikėjimo ir vilties. Šį kelią pasirinkus, tenka priimti sprendimus, kad išsilaikytum. Reikia inovatyvumo, sumanumo, reikia keisti mąstymą.“
Kiekvienas pats sprendžia, kaip išgyventi. Anksčiau 100–150 ha dirbantis ūkininkas atrodė didelis, o dabar nebeišgyvena. „Perleidžia ūkį stambesniam ūkininkui ir eina pas jį dirbti arba išnuomoja, – kalbėjo T. Balčėnas. – Pieno ūkių rajone mažėja, bet jie stambėja. Ūkių nykimas atsiliepia kaimo gyvybingumui.“
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ archyvo nuotr.
