Išgarsintą Dreverną, „mėlynąją žemę“, atrado turistai

V. LAPIENĖS nuotr.: L. Strumylienė: „Džiugu, kad Dreverna buvo tituluota Lietuvos mažąja kultūros sostine. Mums atsivėre galimybė parodyti, ką sugebame, kuo garsūs. Tai mus sutelkė ir skatina nesustoti.“ Prieš metus įgyvendinusi ambicingą Lietuvos mažosios kultūros sostinės programą „Mėlynoji žemė“ Drevernos bendruomenė plačiai paskleidė žinią apie senąjį žvejų kaimą.

Prieš metus įgyvendinusi ambicingą Lietuvos mažosios kultūros sostinės programą „Mėlynoji žemė“ Drevernos bendruomenė plačiai paskleidė žinią apie senąjį žvejų kaimą.

„Džiugu, kad mes galėjome pritraukti daug turistų, užsieniečių – liko atgarsiai, patirtis. Autentiška mūsų krašto istorija – atradimas daugeliui. Mes turime kuo didžiuotis, ką parodyti. Ir tai skatina mus pasitempti“, – kalbėjo Drevernos bendruomenės pirmininkė Lina Strumylienė.
Mažosios kultūros sostinės įkvėpti
Drevernos mažosios kultūros sostinės titulas suteikė galimybę parodyti jos unikalumą ir atskleisti regiono tapatybę visai Lietuvai. Jos programoje „Mėlynoji žemė“ buvo 85 renginiai. L. Strumylienė patikino, jog tai prisidėjo prie krašto populiarinimo ir žinomumo, atkreipė dėmesį į buvusį žvejų kaimą. „Dabar žmonės randa informaciją apie Dreverną žiniasklaidoje ir mielai čia lankosi – didesnis susidomėjimas nei anksčiau. Net vienoje televizijos žinių laidoje buvo rodoma informacija apie orą Drevernoje, o neseniai iš čia laidą ruošė Lietuvos radijo žurnalistai. Stengėmės atskleisti savo kaimo išskirtinę istoriją, – didžiavosi bendruomenės pirmininkė. – Pasklidusi žinia apie mūsų kraštą skatina pasitempti – dar daugiau tvarkytis, puoselėti tai, ką sukūrėme, ir įgyvendinti naujus projektus. Senojo žvejų kaimo centras pasikeitęs, tačiau ši teritorija bus tvarkoma dar kartą. Mūsų bendruomenės projektai nedideli, bet pritraukus kitų lėšų, kaip antai Savivaldybės, galima padaryti daugiau, kad keistųsi kaimo veidas. Numatyta įrengti centro apšvietimą, laistymo sistemą – iniciatyvų ir planų daug.“
Žvejų kaimo akcentas
Drevernos centre atvykstančiuosius pasitinkanti laivelių promenada – išskirtinis buvusio žvejų kaimo istorijos akcentas. Tai bendruomenės idėja ir projektas. Pirmasis laivelis-stendas – bendruomenės, kiti du atsirado iš privačių lėšų. „Laiveliai-stendai brangūs, bet idėja buvo išplėsta vizualiai prisidėjus Priekulės seniūnijai – gauta lėšų iš Žvejų vietos veiklos grupės, – atskleidė L. Strumylienė. – Laivelius-stendus reikėjo įgarsinti – teko ieškoti informacijos apie šį kraštą. Susitelkė visa komanda – Priekulės meno ir kultūros centro, Gargždų krašto muziejaus filialo, seniūnijos darbuotojai, bendruomenė, Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro žmonės. Mes pasiskirstėme darbus. Medžiagą šišioniškių šnekta įgarsino mūsų bendruomenės narė Virgina Asnauskienė.“
Paskutiniame Drevernos mažosios kultūros sostinės projekto renginyje laivelių promenada iškilmingai įžiebta, nors dar nebuvo pabaigta. Šiemet bendruomenė tęsė darbus. „Informaciniai tekstai baigiami rašyti dar penkiems laiveliams-stendams, – dėstė L. Strumylienė. – Panaudojus QR kodą galima skenuoti ir išgirsti informaciją. Vieną dieną stebėjau, kaip į mūsų kaimą atvykę turistai, negirdintys ir nekalbantys, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais, skenavo informaciją. Pasidžiaugiau, kad bent tokiu būdu galime padėti pažinti mūsų kraštą šiai pažeidžiamai visuomenės grupei.“
Ansamblio dainos sklinda toli
Aktyvi bendruomenės narė, šio krašto etninės kultūros puoselėtoja, buvusi Drevernos mažosios kultūros sostinės projekto vadovė V. Asnauskienė patikino, jog senasis kaimas buvo žinomas ir anksčiau – garsėjo tradiciniais renginiais, kaip antai tradicine žvejų švente „Ant marių kraštelio“, rudens Lygiadienio renginiu, kurie sutraukdavo minias žiūrovų. Turistus domino ir amatininkų gildijos „Lamata“ veikla – susitikimai su senovinių valgių rekonstruktore Edita Nurmi. „Mažosios kultūros sostinės titulas Dreverną išgarsino dar labiau, – patenkinta kalbėjo V. Asnauskienė. – Šią vasarą vyko maisto edukacijos – jose dalyvavo labai mažai vietinių gyventojų, dauguma atvyko iš kitur. Vadinasi, mumis domisi – randa senąjį kaimą prie marių.“
Į ansamblį „Žvejytės“ V. Asnauskienės suburtos balsingos moterys ne vieną dešimtmetį atlieka šio krašto dainas ir jomis džiugina į Dreverną atvykstančius turistus, vaikus ir suaugusiuosius. V. Asnauskienė, save pristatanti tante, sudomina šio krašto istoriją „fabeliuodama“ šišioniškai. „Žvejytės“ dalyvavo ir daugelyje „Mėlynosios žemės“ renginių. „Mūsų folkloro ansamblis Dreverną garsina ne tik vietoje, bet ir visoje Lietuvoje – nuo Švėkšnos iki Zarasų“, – šypsojosi V. Asnauskienė.
Šiemet Drevernoje apsilankė beveik šimtas ekskursantų grupių. Čia turistų sulaukiama ir rudenį – spalį daug užsiregistravusiųjų.
Turi kuo nustebinti
L. Strumylienės teigimu, Drevernos bendruomenė auga, keičiasi. „Mūsų žmonės net šišioniškų žodžių išmoko, – kalbėjo ji. – Vietos gyventojai dalijasi praeitį menančiais reliktais – senomis fotografijomis, gavau dovanų užrašus žmogaus, kuris savo įspūdžius parašė ruošdamasis konfirmacijai. Kaupiu šiuos krašto istorijai vertingus daiktus, juos išnagrinėsiu ir įvertinsiu.“
Savanorė gidė L. Strumylienė, bendraudama su ekskursantais, stengiasi atskleisti išskirtinę šio krašto istoriją, kurios jie nežinojo. „Žmonės labai nustemba išgirdę, kad, atvažiavę į Dreverną, jie kirto daugiau nei prieš šimtmetį buvusios kitos valstybės sieną. Tai jiems nauja pamoka, – šypsojosi bendruomenės pirmininkė. – Savo krašto istorija norime sudominti ir dreverniškius. Organizuojame jiems pažintines ekskursijas. Feisbuko paskyroje buvę dreverniškiai dalijasi prisiminimais apie savo kaimą. Viena aštuoniasdešimtmetė prisipažino, kad seniai čia nebegyvena, bet jos širdis tebėra Drevernoje. Ji dalijosi prisiminimais, kaip 1968 m. Drevernoje buvo filmuojamas meninis filmas „Jausmai“ ir ji kartu su kitais vaikais stebėjo šį kūrybinį procesą. Iki šiol tebėra ši sodyba. Filme vaidino garsūs aktoriai Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė, bet dabar jaunimas net nežino šio filmo.“
Pelnė tarptautinį pripažinimą
„Džiugu, kad Dreverna buvo tituluota Lietuvos mažąja kultūros sostine – bendruose renginiuose garsinome savo kraštą, – kalbėjo amatininkų gildijos „Lamata“ prezidentė E. Nurmi. – Galėjome pritraukti daug turistų, vietinių ir užsieniečių. Mes turime ką parodyti, ką sugebame, kuo galime nustebinti. Daugeliui mūsų kraštas tapo įdomus ir jie sugrįžta.“
Pasak pašnekovės, Drevernoje kvepia marios, tvyro žvejo dvasia. Net jos puoselėjamas senovinių augalų sodas yra laivo formos. „Augalų skaičius jame kasmet skirtingas. Šiemet daug kas neišdygo – gal sėklos blogos, oras nepalankus buvo. Per rudens Lygiadienį dalijome juodųjų žirnių, pupų, pankolio, šalavijo sėklas. Mūsų senovinių augalų sodas 3 kartus pateko tarp Prezidento Gitano Nausėdos inicijuoto projekto „Lietuvos galia“ nominantų“, – didžiavosi E. Nurmi.
Drevernos mažosios kultūros sostinės laikotarpiu šiai senovinių valgių rekonstruktorei teko dalyvauti Šiaurės Norvegijoje, Lofotenose vykusiame vikingų virėjų konkurse. „Pateikėme romėniškame duonkepyje keptą pyragą su laukinėmis uogomis. Be to, reikėjo ant laužo iškepti banginio kepsnį. Šią mėsą matėme pirmą kartą. Marinatui teko prisirinkti laukinių uogų – radome spanguolių. Nežinojome, kaip kepti: ar kaip jautieną, kad vidus būtų rausvas, ar kaip vištieną, kad gerai iškepęs. Bet pasisekė – kepsnys buvo minkštas, skanus. Širdies paklausiau, kada baigti. Ir autoritetinga komisija, kurioje dalyvavo Lofoteno vikingų muziejaus vadovai, mūsų komandai pripažino pirmąją vietą.“
E. Nurmi pastebėjo, jog Drevernoje kunkuliuojant mažosios kultūros sostinės puodui, atsirado daugiau jos veikla susidomėjusių žmonių, padaugėjo kontaktų, gimė naujų idėjų, o svarbiausia, sustiprėjo bendruomeniškumas.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.