Doviliškiai netiki realiu pavojumi, tačiau neabejoja, kad ruoštis reikia
Klaipėdos rajone praėjusį savaitgalį gyventojų dėmesį išbandė Lietuvos kariuomenės karo komendantūrų valdybų ir Šaulių sąjungos pratybos. Kariai ir šauliai pagal numatytą scenarijų veikė ne tik Gargždų, bet ir Dovilų, Baičių, Kalniškės apylinkėse. Ginkluoti kariškiai žmonėms kėlė įvairių emocijų ir minčių.
Kariškiai kėlė pasitikėjimą
Penktadienio vidurdienį Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė kalbėjo, kad tai įprasta darbo diena, ramu – miestelyje kariškių nematyti. „Ryte mes, seniūnai, ir kiti už pratybas atsakingi asmenys tarėmės. Įvykdėme nurodymą nuvežti į Gargždus palapinę, vandens, prožektorių – jų trūko imitacinei lauko ligoninei. Dabar laukiame naujų nurodymų. Iš rajono centro grįžusi mūsų darbuotoja prisipažino, kad buvo nejauku mieste matyti ginkluotus kariškius“, – atskleidė seniūnė.
Popietę jau ir Dovilų miestelyje patruliavo kariškiai. Trys ginkluoti šauliai pagrindine miestelio gatve žingsniavo Dovilų pagrindinės mokyklos link. Karinės technikos nebuvo – stovėjo keli lengvieji automobiliai, paženklinti rombais baltame popieriaus lape. Ant vieno pastato stogo stovėję kariškiai stebėjo gatvę.
Atrodė, kad miestelio gyventojams kariškiai susidomėjimo nekėlė – susibūrusių smalsuolių nesimatė. O „svečiai“ buvo linkę bendrauti. Iš Vilniaus atvykę šauliai – vyras ir dvi jaunos moterys – santūriai kalbėjo, kad čia mokosi saugoti strategiškai svarbų objektą – mokyklos pastatą. „Mūsų ginklai tikri, o šoviniai – imitaciniai, – atskleidė šauliai. – Nuo 22 val. iki 6 val. bus įvesta imitacinė komendanto valanda, bet tai svarbu mums, o gyventojams netrukdysime.“
Užsukus į Dovilų maisto prekių parduotuvę, „Bangai“ pardavėja sakė, kad jos visai nestebina kariškiai. Ji iš feisbuko apie pratybas prieš kelias dienas sužinojusi. „Į parduotuvę nebuvo užsukę, bet mačiau gatve pro autobusų stotelę žingsniuojančius du kareivius. Nebaisu – jie saviškiai, mokosi mus ginti. Labai gerai“, – dėstė pardavėja. „Jie mus saugo“, – antrino kita.
Vengia sunkių minčių
Doviliškė Elena Balsienė patikino, kad miestelyje matė kariškių. „Gerai, kad vyksta pratybos. Anūkė pasakojo, jog važiuojančią automobiliu ją sustabdė poste, patikrino dokumentus. Namo grįžo labai patenkinta“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji prisipažino, kad X dienai nesiruošianti. „Kur senjoras gali nubėgti? Turime savo šulinį, rūsį – lietuviai įvairioms bėdoms ištikus sugebėjo prisitaikyti, rasti išeitį. Nieko iš anksto nesuplanuosi, – įsitikinusi E. Balsienė. – Karas siaučia netoliese, ir mūsų kaimynai nedraugiški – realu, kad baisioji diena gali ateiti. Tik nesuvokiu, kodėl 21 amžiuje galima beprotiškai elgtis – griauti ir žudyti? Kam to reikia? Ir, deja, mes nieko negalime pakeisti. Kaip Lietuva dabar gražiai gyvena! Aš stengiuosi mąstyti pozityviai – kasdien dėkoju už tai, ką turime.“
Baičiuose gyvenanti Veronika Bernotienė kalbėjo, kad savo kaime kariškių nepastebėjusi, tik Gargžduose. „Kai pamačiau kariškomis uniformomis apsirengusius žmones, tapo nejauku – priminė, kokios baisybės dedasi pasaulyje. Nesuvokiama, kad du keistuoliai gali jį reguliuoti, – stebėjosi pašnekovė. – Kariai – mūsų apsauga: su jais galima pabendrauti, sužinoti informaciją. Visi žinome, kad reikia ruoštis X dienai, apie tai kalbamės. Mes, kaimo žmonės, šiek tiek visko turime, tai bent mėnesį išsilaikytume neišėję iš namų. Esame vyresni, todėl niekur nesiruošiame eiti. O kur nueisi? Mieste yra slėptuvių, priedangų, o kaime nieko nėra. Ar savo namų rūsiuose slėptis? Betgi ten užgriuvęs pastatas mus palaidos. Gyvename savo namuose ir tegul Viešpats mus laimina.“
Reikia būti pasirengusiems
Dovilų bendruomenės pirmininkė Asta Dambrauskė kalbėjo, kad iš žiniasklaidos sužinojusi apie pratybas, miestelyje matė kariškių. „Postai buvo mokykloje, centre. Vakare vaikščiodama su vyru gatve, pamačiau šviesą apleistame name ir kažką šmirinėjant. Norėjau skambinti policijai, bet, išvydusi žalsvai apsirengusius žmones, susivokiau, jog tai pratybų dalis. Mūsų dukra, jaunoji šaulė, apgailestavo, kad čia nebuvo jaunųjų šaulių – būtų buvę įdomu, – atskleidė A. Dambrauskė. – Šeimoje pasikalbame apie galimas grėsmingas situacijas, bet griežto plano, kaip elgtumėmės, neturime. Mes vejame šalin mintis, kad kažkas baisaus gali nutikti. Paskutiniaisiais metais daug kalbama apie tai ir tampa kasdienybe. Dabar žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose tiek informacijos – visos žinios prasideda apie karus. Įpranti ir gyveni įprastą gyvenimą. Mažai apie pasiruošimą kalba ir mūsų bendruomenės žmonės – įvairių nuomonių yra. Betgi reikia visiems treniruotis, mokytis ginti savo valstybę reikia būti pasiruošus.“
Seniūnės N. Ilginienės nuomone, pratybos labai reikalingos, kad išmoktume, kaip elgtis ekstremalios situacijos atveju. „Pratybos – vienas dalykas, o realybėje – visai kas kita: kažin ar pajėgtume racionaliai elgtis, – svarstė seniūnė. – Mes netikime, kad gali kilti karas ir reikėtų gintis. Betgi netikėjo ir ukrainiečiai…“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
