Žmonės eitų
Po trečiadienio „Bangos“ numerio, kuriame pirmajame puslapyje spausdinome straipsnį apie Gargždų karius savanorius, pripažintus geriausiais Lietuvoje, taip pat apie tradicinį žygį į Klaipėdą, sulaukėme irzlaus skaitytojo skambučio. Nors iš tiesų net nežinau, ar anonimą galima vadinti skaitytoju?
Ko gi tas žmogus nuo pat ankstyvo ryto nerimo? Ogi jam užkliuvo pernelyg patriotinės laikraščio temos. Skambinusysis išsijuosęs tikino, esą „prie ruso“ buvo geriau. Anonimas nežinojo, jog jam atsiliepė „Bangos“ darbuotoja, kuri apie Sausio 13-ąją girdėjo ne iš pašalies. Ji kartu su kita kolege, palikusi giminėms mažamečius vaikus, tą kraupią visai šaliai naktį išvažiavo į Vilnių ir stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Liko stovėti net tada, kai valstybės vadovai, įspėdami apie gresiantį pavojų, ragino visas moteris pasitraukti iš aikštės. „Mano draugė irgi neturėjo nė minties palikti aikštę. Ji buvo labai drąsi. Sakė, žinau, kad prieš ginkluotą jėgą nieko negalėsiu padaryti, bet bent jau į akis spjausiu“, – ne be jaudulio praėjus 25-eriems metams prisimena mūsų Violeta, trečiadienį narsiai atrėmusi nostalgija sovietinei praeičiai persisėmusio anonimo skambutį redakcijai.
Kai užverda diskusijos, ar žmonės dabar eitų ginti savo šalies nepriklausomybės, Violeta atsako, jog ji eitų. Eitų ir kiti žmonės, ypač naujos kartos. Nors kolegė matė, kad tą Sausio 13-osios pavakarę, kai su vyru susiruošė į Vilnių, juos kai kurie daugiabučio kaimynai stebėjo pro užtrauktų užuolaidų plyšį.
Prisitaikėlių, pataikūnų, bailių ir dejuoklių buvo ir bus. Tačiau kartais visgi suima siutas, kai tokie žmonės net nesuvokia, kad patys plačiai naudojasi nepriklausomybės vaisiais. Pavyzdžiui, atsiėmę žemes pradėjo ūkininkauti arba jas pardavę pripirko anūkams BWM, pritilpo prie „prichvatizacijos“ ir pradėjo savo verslą, tapo net politikais ar jų vaikai sėdi šiltuose valdiškuose postuose ir pan. Netgi ir ta keikiama emigracija yra atvira galimybė užsidirbti daugiau ir gyventi tenkinant savo poreikius. O sovietmečiu buvo tokia legali galimybė? Buvo tiems, kurie partkomuose sėdėjo, kurie prekybos bazėse lindėjo, kurie iš perdirbimo fabrikų nugvelbdavo. Pasiilgome tokios tvarkos?
Tai štai ir mąstau, ar tas redakcijos „auklėtojas“ suvokia, kad pliekdamas dabartinę Lietuvą, pasirinkusią nepriklausomybės kelią, pats nesivaržydamas naudojasi demokratijos privilegijomis. Ir dar viena iš svarbiausių – žodžio laisve. „Prie ruso“ būtų sėdėjęs ausis suskliautęs ir bijojęs net cyptelėti, kad užkniso Brežnevo portretai pirmuose laikraščio puslapiuose. Beje, ir laikraštį tuomet reikėjo privalomai užsiprenumeruoti. Gal sakysit ne taip buvo? Kiekvienoje darbovietėje siautėdavo spaudos platintojai, kurie rudenį gręžte išgręždavo, kad atitinkamus leidinius darbo liaudis užsisakytų. Ir laikraščių kaina buvo nuvertinta. Komunistų partija finansuodavo. Sovietmečio valdžia tokiu būdu kontroliavo ideologijos diegimą. Nori skaityti mažiau ideologizuotą „Mokslą ir gyvenimą“? Tai prenumeruok ir „Tiesą“ visiems metams! Retas atsilaikydavo prieš tokį spaudimą. Atsilaikiusiesiems garbė.
Minėjome neeilines, jau 25-ąsias Sausio 13-osios metines. Garbinam ne valdžią, bet žmonių išsaugotą šalies Nepriklausomybę. Ši data turi ypatingą emocinį krūvį. Po šios datos kiekvienas turi savo laisvės matą, kuriuo matuoja ir dabartį. Kiekvienas tą metą patyręs gali kaip nori savo nuostatas viešumoje rodyti, bet tik sau sąžiningai atsakyti: ar tą metą išgyveno su savo Tėvynės pasirinkimu, ar tik pralaukė? Už užtrauktų užuolaidų.
Maniau, kad laisvės žibintų vakaras Gargždų parke (nepaisant to, kad vieta, o ir laikas neatliepia tų dienų), bus kupinas vietos politikų, bent jau rajono Savivaldybės tarybos narių. Jų buvo, bet ne kupinai. Tačiau ko gi viltis patriotiškumo, jei ir tarp jų yra abejojančių Sausio 13-osios verte? Tik neabejojančių savo reikšmingumu, neabejojančių savo vertingumu ir tinkamumu valdžios (nepriklausomos Lietuvos!) postui. Ir ko gi čia pagaliau stebėtis? Juk tomis apsisprendimo akimirkomis žmones ginti savo šalies laisvės mūsų rajone pašaukė ne tuometiniai valdžiavyriai, o Sąjūdžio žmonės.
Savivaldybėje dabar darbymetis – metų biudžeto tvirtinimas ant nosies. O juk, pasak skrajojančios frazės, rajonas pasmerktas pinigams. Tai bent jau nelaidykite jų išsišokėlių (laisvalaikiu kurpiančių peticijas lukašenkoms) įnoriams tenkinti, tiems, kurie garsiau rėkia dėl savo kelių, tunelių, vandenų ir dar kitokios gerovės, sumišusios su asmeniniais interesais. Gal ir sunku atsiginti nuo gebančiųjų duris spardyti, betgi patikimiausias ginklas yra viešasis interesas.
