Siurblys

Humoreska

Vienoje seniūnijoje užtvenkė upelį, pastatė siurblinę, o jai prižiūrėti įdarbino vietinį girtuoklį Kristoforą Siurblį. Kaimiečiai nuo seno jį šaukė Hidroforu arba Pompa. Tądien K. Siurblys sėdėjo šalia siurblio ir nuobodžiavo. Atėjo Antanas su Petru, nešini pigiu vynu. Prasidėjo kuklios vaišės…

Visą savaitę siaubingai lijo. Pirmadienį jau švietė saulė, bet upelis vis nešė lietaus vandenis. Vanduo pakilo ir grasinosi lietis per viršų arba pralaužti užtvanką. Gyventojai apie tai pranešė rajono ekstremalių situacijų valdymo centrui. Iš centro paskambino seniūnui ir paklausė, kodėl neveikia siurblinė. Pastarasis greitai išsiaiškino ir atsakė:

– Dingo Siurblys.

– Kaip tai – dingo? – susirūpino ekstremalų vadas. – Gal yra liudininkų?

– Senoji Vasiliauskienė matė, kaip jį dviese iš siurblinės su dainomis išsitempė.

Ekstremalas liepė seniūnui tęsti siurblio paieškas, o apie jo įžūlią vagystę pranešė policijai. Po pusvalandžio seniūnas džiugiai atraportavo:

– Turime gerų naujienų – kažkas matė Siurblį prie prūdo.

Informacija buvo teisinga. Kristoforas Siurblys su draugeliais gulinėjo paprūdyje ir tęsė savaitinį užgėrimą. Pritrūkę vyno bičiuliai trumpam paliko jį ir išėjo parduotuvėn. Saugodamasis kaitrios saulės Kristoforas įlindo į krūmus ir užmigo.

Tuo metu apie tikslią siurblio buvimo vietą buvo pranešta kriminalistams. Anie operatyviai atvyko į nurodytą vietą ir surengė pasalą. Jiems ten besėdint, paršlitiniavo Antanas su Petru.

– Klausyk, Antanai, o kur Hidroforas? – žvalgosi susirūpinęs Petras. – Čia gi gulėjo.

Kriminalistai to ir telaukė. Šoko jie iš krūmų, akimirksniu nusikaltėliams uždėjo antrankius ir pareiškė:

– Abu esate įtariami vagyste.

– Ar jūs sublūdot, mes tokiems niekams laiko neturim.

– Turime Vasiliauskienės, mačiusios jus, velkant siurblį, parodymus.

– Štai kame reikalas! Tai čia jūs apie Pompą?

– Koks skirtumas kaip pavadinsi – pompa, siurblys ar hidroforas. Klausiame, kodėl jį čionai atitempėte?

– Na taip – atsinešėm, – nesiginčija sulaikytieji. – Bet mums jo nereikia, galite pasiimti.

– Kodėl nereikia? Gal jis nebeveikia?

– Kaip tai – „nebeveikia“? – nesupranta klausimo Pompos draugeliai.

– Na, paprasčiausiai, gal nebesiurbia?

– Siurbia, bet silpnokai. Truputį patraukia ir atsijungia, po valandos nusiorina, vėl patraukia ir taip per dieną ne daugiau kaip du litrus. Turite patys suprasti – amžius nebe tas – per šešiasdešimt.

Tai išgirdę kriminalistai pranešė vadovybei gaištą laiką dėl kažkokios senienos. Reikia ją nurašyti. Po pusvalandžio seniūną pasiekė nurodymas iš rajono – siurblį perduoti į sandėlį. Taip Kristoforas Siurblys tapo sandėlininku.

Algimantas VAŠKYS