• 27 rugsėjo, 2022
|

Šalutinis poveikis

Humoreska

Į nedidelį miestelį atsikėlė gyventi toks jau amžiuje Dalius Bedalis. Tai buvo tiesiog liūdesiu perteptas žmogelis. Būrys nelaimingų tautiečių nebūtų jo atsvėręs. Niekas nežinojo, kas jį slėgė, kokią paslaptį širdyje nešiojo. Tiesiog liūdėdavo nuo ryto iki vakaro, ir tiek. Pralinksmėdavo tik tada, kai užsimiršdavo. Tapdavo visai kitu žmogumi – žvalus, sąmojingas, nuostabus pasakorius. Šypsena nuo veido nedingdavo nė akimirkai, sutikti miestelėnai, klausydamiesi vis naujų istorijų, leipdavo juokais ir nepaliaudavo prašyti tęsinio. Kadangi Daliaus galvelė ne kaži kokia bebuvo, atmintis ryškiai šlubavo, užsimiršdavo jis beveik ištisai, tad tyčia ar netyčia susiformavo aplinkinius klaidinantis jo įvaizdis. Niekam iš jį pažinojusių ir galvon netoptelėjo, kad prieš save mato liūdesio įsikūnijimą. Priešingai, visi nuoširdžiai stebėjosi:
– Dar tokio linksmo kaimyno nebuvome turėję.
Bėgantys metai darė savo, Dalius neberasdavo trobos raktų, užmiršdavo ir tą, ir aną, darėsi vis sunkiau tvarkytis buityje ir gyvenime. Kreipėsi į vietinį gydytoją pagalbos. Tas išrašė pačių naujausių atmintį stiprinančių vaistų. Tabletė po tabletės ir Daliaus atmintis gerėjo ne dienomis, o valandomis, jis vis rečiau beužsimiršdavo, tad darėsi vis niūresnis ir niūresnis. Sutikęs pažįstamą tik pasisveikindavo ir pavargusias akis žemyn nudelbęs į klausimą „kas tau tokio, Daliau, atsitiko“, visiems, kad tik daugiau nekamantinėtų ir dūšion nelįstų, vienodai atsakydavo:
– Papasakosiu kitą kartą.
Ir atsiprašęs nueidavo.
– Ką tu tam žmogui padarei? – miestelio bendruomenė piktokai klausė daktaro. – Jis į save nebepanašus.
Tas tik bejėgiškai rankomis skėsčiojo:
– Tikriausiai tai šalutinis vaistų poveikis.


Algimantas VAŠKYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių