IQ
Humoreska
Iki serialo liko laiko, tad Vasiliauskas su distanciniu šokinėjo per programas, kol užlėkė ant laidos apie žmogaus intelektą, jo galimybes bei šiuolaikines technologijas. Tuo momentu ten buvo diskutuojama apie žmogaus intelekto koeficientą IQ. Vasiliauskas, pradžios nematęs, suprato tik tiek, jog kalba sukasi apie kažkokį ykū. Iš anapus ekrano tik ir sklido – ykū, ykū, atsieit, šiais laikais be jo nė pro kur. Visi didesnį ar mažesnį jį turime, bet procentinė jo išraiška kiekvienam individui yra skirtinga, priklausomai nuo to ir ano. Lietuvoje ykū vidurkis yra šimtas penki, Albanijoje šimtas dešimt.
– Būtų pravartu kiekvienam pasitikrinti savąjį ykū ir palyginti jį su šalies vidurkiu, tad siūlome testą, kuriuo namų sąlygomis sužinosite, koks yra jūsų ykū, – skelbė iš televizoriaus.
– Gal pasitikriname ir mudu? – Vasiliauskas pasisuko į šalia sėdinčią žmoną. – Negerai nežinoti, kiek mes turime to, kai net nežinome, kas tai yra, be to, nefainiai ir prieš albanus – ką jie pasakys, sužinoję anksčiau už mus.
Vasiliauskas nuo jaunystės turėjo savybę taip suregzti sakinį, jog kiekvienas kvailiu prieš jį pasijusdavo. Savo būsimai žmonai Vasiliauskienei taip painiai piršosi, jog toji tik iš kelinto karto suprato, kad jisai negudrauja, o tik rekomenduoja jai ženytis, siūlydamas tuo metu pačias palankiausias sąlygas.
– Y kū tas ykū tau dous, je nežėna, kas tas ykū y? – skeptiškai nusiteikusi Vasiliauskienė liepė perjungti kanalą, nes Antonio šioje serijoje turėtų prisipažinti Rozalindai ją mylįs. – Nuo kada tu albaniškai supranti? – tarp kitko dar paklausė.
Per pusantros valandos Antonio taip ir nepasakė, ko atsivilko pas tą Rozalindą. Vasiliauskas apgailestavo bereikalingai leidžiąs laiką, geriau apie ykū būtų iki galo žiūrėjęs.
Petrauskas laidą apie intelektą, nors tai jam ir nebuvo naujiena, stebėjo nuo pradžios iki galo. Kita diena buvo balandžio pirmoji ir jis nusprendė pajuokauti. Paskambino kaimynui Vasiliauskui ir pakeitęs balsą pasisveikino.
– Laba diena, ar čia ponas Vasiliauskas? – išgirdęs patvirtinimą tęsė. – Labai malonu girdėti jūsų balsą, kaip gyvenate, ar nieko netrūksta?
Vasiliauskas prispaudė telefoną prie krūtinės ir pašnibždom mirktelėjo šalia stovėjusiai žmonai:
– Kažkas teiraujasi, ko mums trūksta, ką atsakyti?
– Paklausk kū žad.
–Y kū jūs galite mums pasiūlyti?
– Norėtumėte IQ? – klaidingai klausimą suprato Petrauskas. – O ar pasitikrinote, koks jis pas jus?
Vasiliauskas teisintis pradėjo, atsieit judame ta kryptimi, bet nesigauna taip greitai, kaip norėtųsi, atsiranda įvairių trukdžių, pavyzdžiui, jis jau antras mėnuo kaip stovi eilėje prie magnetinio rezonanso:
– Dar nežinome, bet abu su žmona jaučiame, kad antra tiek viršaus nepamaišytų. Tiesa, o su kuo aš kalbuosi?
– Su dirbtiniu intelektu. Gal atpažinote?
Vasiliauskas pažinojo tik dirbtinį medų, bet neišsidavė sutrikęs:
– Susitikęs, manau, prisiminčiau. Kas jums davė mano telefono numerį?
– Petrauskas.
– Kodėl jis pats neskambina?
– Jis labai užsiėmęs, šiuo metu spausdina kiaušinienę 3D spausdintuvu, – Petrauskas vos susilaikė nesijuokęs, – beje, pagal jūsų žmonos receptą.
– A rimta? – nustebo Vasiliauskas ir perėjęs į kitą kambarį, išklausinėjo, kaip spausdina, kur spausdina. Žmona girdėjo, kaip jis pokalbio metu vis dėkojo, bet nesuprato už ką.
Padėjęs telefoną Vasiliauskas paskubomis apsirengė ir pasuko link durų. Į žmonos klausimą, kur taip išlekia, džiugiai atsakė:
– Bėgu Gargždų „Bangos“ nusipirkti, šiandien rubrikoje „Gardžiuokimės su…“ Petrauskas išspausdino tavo kiaušinienės receptą.
Algimantas VAŠKYS