Formuotojas
Humoreska
Justinas Plytgalis daug metų dirbo keramikos gamykloje. Jo darbas buvo drėbti molį į paruoštas plytų formas. Jis didžiavosi savo profesija, nes ant jo plytų laikėsi ne vienas namas, tad mėgdavo, progai pasitaikius, pasigirti:
– Aš dirbu su moliu.
Pirmą kartą tai išgirdęs jo kolega, su kuriuo jie triūsdavo vienoje pamainoje, labai įsižeidė, klaidingai supratęs, kad tai jį moliu pavadino, bet Justinas jį nuramino:
– Ir tu sakyk, kad su moliu dirbi.
Tame fabrike juos taip ir vadino – broliai moliai. Bet vieną dieną molis baigėsi, gamykla bankrutavo, Justinas neteko darbo, bet formuotojo įgūdžiai niekur nedingo.
Nuėjęs į užimtumo tarnybą pasisakė norįs kuo nors užsiimti.
– Netrukdyk mūsų tokiais niekais, – atkirto jam, – ar nematai, kad mes čia visi užsiėmę?
– Manote, kad man lengva dykam be darbo stovėti? – bandė prieštarauti Justinas.
– Ne sunkiau nei mums be darbo dykiems sėdėti.
Pusmetį prasitrainiojęs be darbo, Justinas atkreipė dėmesį į socialinius tinklus, pilnus nuomonių formuotojų. „Kodėl man nepabandžius?“ – toptelėjo mintis.
– Kokia cigaretė – kontrabandinė ar krautuvinė jums skanesnė? – paklausė jis laiptinės kaimyno.
– Šituo klausimu, gerbiamasai, neturiu nuomonės. Absoliučiai jokios, – vos ne didžiuodamasis atsakė tas.
– Negerai neturėti savo nuomonės, – tarė Justinas. – Ar jūs nepagalvojote, kokią nuomonę aš apie jus susidarysiu?
Suveikė principas „ką žmonės pasakys“, ir tas vargšas, neatlaikęs spaudimo, palūžo. Truktelėjo porą dūmų Justino pasiūlytos kontrabandinės, užsikosėjo, ašara ištryško, tas pats vaizdelis ir su krautuvine.
– Na, ir kaip?
– Atsakau jums vienareikšmiškai – šūdų šūdas atsiprašant.
– Šūdina ar ne šūdina, bet nuomonė, – įvertino Justinas, – galite ją pasilikti visam laikui. Jeigu sumanytumėte ją pakeisti, kreipkitės į mane – pagelbėsiu.
Dvi cigaretės, keturi patraukimai, ir kaimynas nebe vienišas, o su nuomone. Plytgalis ant karštųjų griebėsi dar sudėtingesnio veiksmo – performuoti jau turimą nuomonę. Paskambino Vasiliauskienei ir paklausė, ką ji mano apie Petrauskienę.
– Labai gera. Pažįstami mes dvidešimt metų. Tai nuostabi moteris, nuoširdi kaimynė, visada pagelbės, darbštumo įsikūnijimas, tvarkinga, niekada į gatvę neišeis nepasidažiusi, – pasiliejo komplimentai.
– O ar jūs žinote, kur naktis leido jūsų vyras, kai ligoninėje gulėjote?
– A mona Pranis? – nustebo aname gale, bet tik akimirkai.
– Ak, štai koks reikalas, aš ir galvojau, ko jis toks laimingas mane grįžusią su gėlėmis pasitiko. Kur gi ne, seniai turėjai suprasti, ko ji taip puošiasi ir demonstruojasi ir vis su šypsena, su pajuokavimais. Sena karvė, tyli kiaulė, aš jai dar parodysiu…
Penkios minutės nuoširdaus bei atviro pokalbio privertė pakeisti metų metus nešiotą nuomonę. Justinas Plytgalis tiesiog nardė sėkmės spinduliuose. Be to, jis buvo girdėjęs, kad nuomonės formuotojai užkala didelį pinigą ir visiškai neatsako už tai, ką suformavo. Kai jis dirbo plytų formuotoju, tai jam už penkis procentus kreivos ar užapvalintais kampais produkcijos nubraukdavo visą premiją.
Įsijautęs kūrė planus, svarstė įvairius variantus, su kokia visuomenės dalimi jam reikėtų dirbti, kol galų gale nugalėjo genai – lengviausia būtų nuomonę formuoti iš molio. Bet kur jo rasti? Ir atsitik tu taip, sėkmė myli tuos, kurie ieško. Ką tik buvo po rinkimų, kai Justinas išgirdo vieno pralaimėjusio kandidato į merus nuoširdžią ir nesuvaidintą nuostabą:
– Ir kas per moliai tie žmonės, kurie balsavo už tą kvailį? Pasidavė agitacijai, visiškai neturi savo nuomonės.
– Kiek čia truks, bus kiti rinkimai, galėčiau tarpininkauti formuojant rinkėjų nuomonę, – pasiūlė jam pagalbą Justinas Plytgalis. – Daug metų dirbau su moliu.
Algimantas VAŠKYS
