Saugiklis

Humoreska

Tą rytą įsišnekėjo Gediminas su žmona Onute apie niekaip negrąžinamas sumažintas pensijas, valdžios pažadus ir netesybas.

– Žinai, sukursiu pensijų apsaugos įstatymą, – nutarė Gediminas ir sėdosi rašyti.

Vakare baigė, padavė žmonelei paskaityti. Toji perskaitė, visiems punktams pritarė:

– Puiku, tik gal, sakau, reikėtų sudėti kažkokius saugiklius, kad įstatymas gerai veiktų. Per televizorių ne kartą girdėjau valdžios vyrus apie juos šnekant.

– Gerai, sakai, sudedame, – nesiginčija vyrelis. – Nueik į priemenę, paimk porą iš elektros įvado dėžės.

Žmona nupėdino, atidarė senas skydinės dureles:

– Bet čia tik seni rusiški.

– Gal jie veiks geriau negu lietuviški, – nedvejoja Gediminas. – Ana kiek Lietuvos bankas buvo pristatęs vietinės gamybos saugiklių ir kas iš to – bankrutavo „Snoras“, „Ūkio bankas“. Pradžiai išsuk porą.

Onutė taip ir padarė – namas paskendo tamsoje. Sėdi senjorai tyloje, įstatymą saugikliais prispaudę ir svajoja apie šviesų rytojų. O iki jo ne taip ir toli, dabar vasara – ketvirtą ryto ir prašvis. Staiga abu suklūsta – gretimame kambaryje kažkas vaikšto.

– Gal pelė? – spėja išsigandusi Onutė.

– Kur tu girdėjai, kad pelė kosėtų? – stebisi Gediminas.

– Multfilme „Tomas ir Džeris“.

– Ką čia nusišneki, mudu gi ne kino teatre sėdime.

– Oi, kaip būtų smagu dabar ten atsidurti, – įsisvajoja žmona.

– Atsipeikėk – kam ant nakties popkornų prisivalgyti ir koka kolos prisigerti?

– Tai ką siūlai?

– „Įkalkim“ geriau raminamųjų, kažkaip nejauku darosi.

Taip ir padarė. Vaikščiojimas ir krebždesys kitame kambaryje nesiliovė.

– Gal mano įstatymas pradėjo veikti? – viliasi Gediminas. – Kažkas jau saugo mūsų pensijas.

– Įstatymas pradės veikti po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“.

– O raminamieji?

– Tie tai už penkių minučių.

– Galėtų būti atvirkščiai.

– Valdžios ponams taip ir yra, pirma – pinigai, kad nusiramintų, o paskui – įstatymas.

– Kokie nedorėliai, – piktinasi Gediminas.

– Jie geri ir sąžiningi, tik labai jau naivūs – Konstitucinis Teismas kaskart juos apgauna.

– Kur tu laikai savo pensiją?– staiga parūpo vyrui, išgirdus dar didesnį triukšmą.

– Pagalvėje, o kur tu?

– Kam tau žinoti?

– Na, jeigu kartais numirtum.

– Kaip suprasti „kartais numirti“? Arba miršti, arba ne, ir tik vieną kartą. Aš tau ne Tomas.

Onutė nebeatsakė. Gediminas netrukus irgi jau snūduriavo.

Ryte tik prabudę puolė į gretimą kambarį ir nustėro. Anas buvo visas išverstas, stalčiai atidaryti, patalynė išmėtyta. Žmona savo santaupas rado, o jos vyras – ne.

– Viskas aišku, – konstatavo Gediminas, patikrinęs saugiklius, – vienas perdegė.

Algimantas VAŠKYS