Nušluostę nosį graikams
Į sunkiai protu suvokiamą 1,6 mlrd. eurų skolą įklimpusi Graikija prikaustė pasaulio dėmesį – ar gali būti, kad demokratijos lopšys taps pirmąja bankrutavusia Europos Sąjungos valstybe? Gali ar negali?
Štai jums ir klausimas, į kurį kol kas atsakymo neturi net protingiausios pasaulio galvos.
Tiksliau sakant, didieji Europos politikai stengiasi Graikijai priminti jų pačių sukurtą neginčijamą demokratijos taisyklę – šalies valdyme turi dalyvauti visi jos piliečiai. Kitaip tariant, kiekvieną iš 11 milijonų kurortinės šalies gyventojų vis bandoma įtikinti, kad didžiausias dalyvavimas šiuo kriziniu metu – taupymas. Tačiau graikai protestuoja ir prastesniam gyvenimėliui ryžtis nenori. O kaip gi – kartą per vieną Graikijos radijo stotį viešai pasišaipyta, esą „jūs ką, norit pasakyti, kad mūsų pensininkai gyvens kaip Lietuvoje?“ Tai reiškia tik vieną – žinia apie per krizę Lietuvoje įgyvendintą mokesčių reformą nuvilnijo tiek toli, kad graikai lietuvaičių pensininkų dalios kratosi su siaubu. Žiniasklaidoje dabar transliuojami efektingi reportažai, esą graikai nevalingai mobilizuojasi: vieni verkdami užgulė bankų skyrius ir bando išsigryninti paskutinius savo pinigus, kiti protesto plakatus iškėlę stovi gatvėse, o treti šiaip naktimis nebegali užmigti.
Gal lietuviai senjorai galėtų sukurpti palaikymo laiškelį vargstantiems graikams ir pasidalinti savo patirtimi? Čia taikūs senjorai yra ne pietietiško, bet sovietinio mentaliteto, tad gan tyliai paverkšleno, susimažino pensijas ir niekur nedingo – išgyveno. Gūdžiais 2010 m. vidutinė lietuvio pensija siekė maždaug 216 Eur, o graiko – 1 600 Eur. Dabar šis įspūdingas skaičius turistų svajonių šalyje sumažėjęs iki maždaug 650 Eur. Išties panašu, kad pietiečiai bus prisišaukę Kubiliaus reformą.
Jei jūs jau jaučiatės prasigyvenę, galite padėti – interneto platybėse atsirado speciali svetainė, kurioje graikams aukoti gali bet kas. Iki liepos 1 d. per ją jau buvo surinkta maždaug 800 tūkst. Eur. Jei taip ir toliau, graikai galės atsipūsti – jie bus išgelbėti „paprastų žmonių“. Reikėtų pastebėti, jog dalis ten vargstančiųjų to ir tikisi: juk nedrįs Europa palikti savo šalies likimo valioje. Ypač kai geopolitiniame kontekste atžvanga ginklai. Yra elementari „vargšo žmogelio“ taisyklė – aš turiu teises ir valstybė (o dar geriau – Europa) privalo jas ginti!
Šią taisyklę taikančiųjų toli ieškoti nereikia – jie gyvena aplink mus, o dar geriau pagalvojus, kartais juos galima išvysti pasižiūrėjus į veidrodį. Ne taip seniai į redakciją paskambinęs vienas aktyvus visuomenės veikėjas (tarp kitko – verslininkas) išrėžė, kad mūsų miesto valdžios dykaduoniai nesugeba vaikams sūpynių įrengti, net neperdažo senųjų. Štai per Tėvo dieną tas žmogus išsivedė anūkus pasisupti ir nūnai tai pastebėjo. Svarstydamas, ar nereikėtų seniūno sugėdinti iškvietus televiziją, verslininkas turbūt pamiršo, kad dažų kibirėlis kainuoja kelis (na, gal keliolika) eurų. Tai bent smagi Tėvo diena būtų buvusi anūkams su senelio pamoka. Užuot ieškoti kaltų reikėtų pradėti nuo savęs. Sakysite, dažyti sūpynių mums nepriklauso? Taip, bet kiek sutaupytumėte nervų…
Mažiau nervintis mokosi ir Klaipėdos rajono politikai. Jie irgi drąsiai galėtų parašyti palaikymo laiškelį graikams. Net galėtų įsiamžinti su naujaisiais išmaniaisiais kompiuteriais, kuriuos apsisprendė pirktis. Šypsotųsi ir skelbtų: „Everything gonna be okay“. O ko ne, jei biudžetas tik pilnėja? Tarybos nariai pasiims naujus, o senaisiais džiaugtis leis Administracijos skyrių (net!) vedėjams. Jie, matyt, mažiau kompiuteriais dirba, tai užteks ir naudotų.
Galvodama apie tai, ar laimingi bus valdininkai gavę jau nutapšnotus kompiuterius, prisimenu vaikystę. Iki dabar akyse išliko, kaip pusseserė mudviem su sese atnešė savo „išaugtą“ barbių kolekciją. Savaitę iš to džiaugsmo žaidžiau. Tikėkimės, kad ir skyrių vedėjai netveria džiaugsmu laukdami naudotų dovanų. Turint omenyje, kad kai kurie politikai planšetiniais kompiuteriais nelabai moka naudotis, kažkam gali pasitaikyti apynaujų.
