Neasmeniška tragedija
Klaipėdoje praėjusio šeštadienio vakarą stebėti šeštojo laivų parado plūdo tokios marios žmonių, kad sunku buvo ne tik pasistatyti automobilį, bet ir žengti spartesniu žingsniu, jei apsižioplinęs vėlavai į renginį. Turėdama galimybę stebėti šią atrakciją net ne nuo kranto, o kelte „Kintai“ su linksma diskoteka, užsiliūliavau marių bangomis bei susižavėjau pasipuošusių elektrinėmis girliandomis aplinkui plaukiojančių kelių dešimčių laivelių reginiu, kartu su kitais kelto dalyviais aikčiojau nuo įspūdingų fejerverkų už 4,5 tūkst. eurų (15,5 tūkst. Lt).
Grįždama namo, paveikta matytų vaizdų, nugairinta iš jūros pučiančio vėjo, pralinksminta nuotaikingos žmonių minios, naiviai sau mintijau, kad esame jau prakutusi šalis ir galime didžiuotis jūrinės valstybės statusu. Įsisukusi į šventinį uostamiesčio sūkurį praleidau žinių laidas ir tik sekmadienį ryte sužinojau apie „Klaipėdos avialinijų“ lėktuvo AN-2 tragediją. Tuo labiau ji mums artima, nes įmonė įsikūrusi mūsų rajone, o pilotai gargždiškis ir šlapšiliškis. Tada vis dar norėdama tikėti valdžios tarnyste piliečiams net juodžiausiame sapne neįsivaizdavau, kad šis dramatiškas įvykis stipriai smogs ir taip gana trapiam mūsų pasitikėjimui, kad valstybė pavojaus akivaizdoje išties mums pagalbos ranką. Todėl šis skaudus įvykis nėra tik kelių žmonių tragedija.
Kai pilotų artimųjų draugai sekmadienį manęs pasiteiravo, ar jiems bus oficialiai pranešta apie paieškų eigą ir jų nutraukimą, atsakiau juos guosdama: „Taip, žinoma“. Bet jau tada nenorėdama jų skaudinti neatskleidžiau savo nuojautos ir nepasakiau tiesiai: „Pirmiausia jums paskambins žurnalistai, tad sužinosite iš jų, nes jie dirba dieną naktį, nelaukdami kaip ministrai, kada baigsis savaitgalis. Korespondentams rūpi informuoti skaitytojus apie neeilinį įvykį, o mūsų valdžiažmogiai gi neturi įpročių, ypač, jei ne rinkimų išvakarės, kreipti dėmesį į nelaimės paliestus žmones.“ Ir, deja, dar nė vienas iš jų nėra praradęs posto už tą neatliktą pareigą formuoti demokratinės visuomenės įgūdžius.
Bet ko gi norėti, kuo gi viltis, jei pats premjeras, prieš porą savaičių teikdamas Vyriausybės ataskaitą, savo Ministrų kabineto darbą įvertino šešetuku. Esą dabartinė valdžia – kukli, nemėgstanti girtis, tai toks kuklus ir įvertinimas. Iš ministro pirmininko tai skambėjo kaip koks komplimentas standartiniam nė vidutinybių lygmens nepasiekusiam dabartinių ministrų korpusui. Kai kurių jų gebėjimai netruko atsiskleisti visu gražumu, kai teko organizuoti AN-2 lėktuvo pilotų paieškas. Per tas kelias dienas itin ryškiai atsiskleidė ir atsakingų asmenų skystablauzdiškumas, neprisiimant sprendimų atsakomybės, ir visiškas chaosas koordinuojant veiksmus, ir tiesiog sukrečiantis abejingumas artimųjų nerimui ir jų sielvartui. Tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek Susisiekimo ministerija akivaizdžiai pademonstravo biurokratinį požiūrį į savo valstybės piliečių likimą – per savaitgalį, kada kiekviena minutė buvo labai svarbi ir nulemianti paieškų rezultatą, mūsų valdžios vyrai nepakrutino nė piršto, kad duotų aiškias ir privalomas komandas. Tikriausiai negauna priedų prie algos, jei ką gero Tėvynės labui nuveikia šeštadienį ar sekmadienį? Tai ko čia plėšytis? Bet ar ministro su kokarda pakaklėje artimųjų atsiprašymas nuoširdus, jei viceministras kitame interviu žiniasklaidai teigia, esą viskas vyko pagal planą ir instrukcijas. Kažkada popieriaus negailint surašytas ir realiame gyvenime mažai tepasitvirtinusias.
Merkantilinės nuostatos yra persmelkusios mūsų valstybės tarnybą nuo viršūnių iki apačios. Žiūrėkit, ką pirmiausia padarė ir mūsų naujai išrinkta rajono valdžia – parūpino solidžius priedus savo aparatui. Kad tik, gink Dieve, kokia valandėlė neliktų valdininkui neapmokėta, jei jis nueis į neplanuotą renginį ar atsakys į kokį raštą. Bet nesitikėkit, kad jums ir solidžią algą gaunantis valstybės tarnautojas teiksis atsakyti. Štai į rajono Savivaldybę atsiuntęs elektroninį laišką gyventojas su pasiūlymu keisti neestetiškus rajono kaimų pavadinimus jokio atsakymo negali tikėtis. Mat duodama interviu „Klaipėdos“ dienraščiui Ryšių su visuomene skyriaus vedėja leido sau pasamprotauti: „Negi reaguosi į visokių bepročių laiškus? Jei būtų normalus raštas, atsakytume.“ Žodžiu, nieko naujo po šiuo dangumi. Seniai žinoma tiesa, kad piliečiai su pasiūlymais valdžiai yra galvasopis numeris vienas. Tad geriausia jiems išrašyti durnių diagnozę.
Tačiau AN-2 tragiškoje paieškų istorijoje valdžia susiknežino nosį būtent į aktyvios pilietės gebėjimą viešai iškelti abejotinus valstybės institucijų veiksmus vangiai organizuojant gelbėjimo operaciją. Piloto Adolfo Mačiulio dukra Brigita ir ją palaikantys artimieji pajudino biurokratinius valdžios užkulisius. Dabar sujudintas širšalynas ieško, ką išmesti iš avilio. Išmes kraštinius, ir jie vėl su užburiančiais liaudies sąmonę pažadais gėdos neturėdami kandidatuos į ateinančiais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Tuo labiau, kad rasis juos palaikančių. Juk jau pasigirdo ir vienas kitas internautų kvyktelėjimas (oi koks malonus valdžios ausiai), esą brangiai atsieina tokios gelbėjimo operacijos. Matyt, jie yra vienužiai? Matyt, jiems patiems niekada neprireiks jokios pagalbos. Duok Dieve.
