Tyčia ar netyčia?
Sakoma, kad juokas ilgina gyvenimą, ir aš tuo tikiu. Dėl to mielai leidžiu laiką linksmose kompanijose ir mėgstu dviprasmiškas replikas nuleisti juokais, be reikalo nesierzinti.
Priešingai nei dalis mūsų laikraščio skaitytojų, nesierzinu ir dėl to, kad jau antrą savaitę laikraštyje jaunimui skirti puslapiai užversti informacijomis apie „Savaites be patyčių“, vykusias kiekvienoje be išimties rajono ugdymo įstaigoje. Rajono kontekste vertinu tai, kaip mokykloms spaudoje svarbu rasti bent kelias eilutes apie savo renginį. Ypač, kai tuo pačiu jau pasigyrė net lopšeliai-darželiai. Dauguma šių įstaigų prieš patyčias nukreiptus renginius pristato kaip kone nacionalinės svarbos įvykius, tad akivaizdu – tema aktuali. Tik ji toli gražu ne vaikiška. Štai „Vaikų linijos“ psichologė J. S. Jasiulionė rimtu tonu primena, kad patyčios – ne vaikų „liga“, o visos visuomenės problema. Taigi ir savaitinės paskaitos apie pakantumą turėtų būti vedamos ne mokyklose, bet darbovietėse, o dar geriau – patyčių persunktame internete. Taigi tos kartais bevertėmis laikomos mokyklinukų informacijos iš tikro siunčia svarbią žinią: ar tai, ko mokome vaikus, esame išmokę patys?
Prieš keletą metų teko klausytis žurnalisto (tuomet dar naujienų agentūros BNS vadovo) A. Račo paskaitos apie toleranciją ir lygias teises žiniasklaidoje. Būrelis žurnalistų buvome vanojami už tai, kad romus savo antraštėse vadiname čigonais, mat tai įžeidimas. Apskritai šiukštu negalima nei romo, nei čigono tautybės minėti net tais tipiniais atvejais, kai minėti asmenys įsitaiso vagiliauti kokioje nors turgavietėje. Vardan tolerancijos mums rekomenduojama atsisakyti pareigos tinkamai informuoti visuomenę. Pasirodo, nevertėtų vartoti net tokio posakio „ramus kaip belgas“. Mat belgai dėl to gali įsižeisti. Estams irgi nepatinka nekaltos replikos apie jų lėtumą, tad ir šį pastebėjimą rekomenduojama pamiršti. Gal ir negražu, bet po tokios A. Račo paskaitos su kolegomis negalėjome sutikti su kai kuriomis perteklinėmis rekomendacijomis. Pavyzdžiui, dalis romų patys save mielai vadina čigonais ir anoks tai jiems įžeidimas. Štai ir ketvirtadienį Klaipėdoje vykęs romų kurtas miuziklas tarptautinėse arenose pavadintas „Čigonų baronu“. Tad gal ne ten dėliojame tolerancijos ir patyčių akcentus?
Prieš veržiantis į tarptautinio pakantumo vandenis, reikėtų išmokti plaukti savoje pelkėje. Jeigu jau keliame tokius aukštus standartus, tuomet turėtume uždrausti kasmetinę „Auksinių svogūnų“ apdovanojimų ceremoniją, kurioje atvirai šaipomasi iš politikų. Subtiliomis patyčiomis reikėtų vadinti ir sėkmingai gyvuojančias laidas „Dviračio žinios“, „Kakadu“, kuriose po parodijų žanru kartais kyšo ne kas kitas, o tos pačios patyčios.
Vieną akivaizdžiausių pastarųjų metų patyčių aukų reikėtų vadinti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Ji galėtų surinkti kelių valandų trukmės „YouTube“ vaizdelių su atviromis patyčiomis ir kreiptis į teismą. O kiek dar įvairiausių vienareikšmiškai įžeidžiančių fotomontažųǃ Kas gi iš internetu besinaudojančių lietuvių nežino parlamento vadovės nesėkmės tariant žodį „konstitucija“, internete tapusio „tu-ti-ta“ dainele? Per šiųmečius Kovo 11-osios renginius politikė darsyk tapo pajuokos objektu, kai nerišliai kartu su pilna Katedros aikšte skiemenavo žodį „Lietuva“. Tai tuoj pat užfiksavo interneto komentatoriai, tinklaraštininkai bei televizijos bulvarinių laidų prodiuseriai, taip ir laukiantys, kol svarbi politikė darsyk susimaus.
Ne mažesniu pajuokos objektu tapusi interneto gražuolė Monika Šalčiūtė patyčiomis vanojama jau bemaž dvejus metus. Nepaisant to, jaunutė mergina užgauliojimus sugebėjo išnaudoti savo naudai ir tapo puikiai apmokamu reklamos veidu. Ji įrodė, kad patyčios mumyse yra tiek problema, kiek mes ją sureikšminame.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva atliekamu jaunų žmonių gyvensenos tyrimu, Lietuvoje patyčias patiria trečdalis vaikų, o palyginti su kitomis Europos šalimis, patyčių paplitimas mūsų šalyje yra vienas didžiausių. Tik klausimas, ar šaipymasis visada vertinamas adekvačiai. Drįstu manyti, kad problemos eskalavimas retsykiais padaro meškos paslaugą. Štai kai kurie darželiai sulaukia tėvų, kuo rimčiausiai besipiktinančių, kad grupėje mergaitei berniukas timptelėjo sijoną. Arba kad sūnui grupės draugas adresavo dainelę apie „Tadą, banditų vadą“. Nesakau, kad į tai reaguoti nereikia. Bet būkime adekvatūs. Kasdien kur kas labiau patyčias eskaluojame mes patys. Tikra tiesa, kad svetimo akyje matome krislą, savojoje nepastebėdami rąsto.
