Baimės šešėlis
Sovietmečiu klestėjusių, nepriklausomybės metais žlugusių įmonių darbuotojai rengia susitikimus, kuriuose vienas kito teiraujasi ne tik apie susiklosčiusius likimus. Šneka sukasi ir apie sunkų darbą, ir apie gražias tradicijas. Džiaugsmas, kad pavyko rasti ir pakviesti buvusio kolektyvo žmones. Ir jokio baimės šešėlio, jog gali būti apkaltinti anų laikų nostalgija.
Praėjusį rudenį įvyko ir buvusio Žemaitės kolūkio specialistų, buvusių kolūkiečių susitikimas. Daug jų atsiliepė į kvietimą ir gausiai susirinko Dauparuose. Po daugelio išsiskyrimo metų susitikę žmonės buvo laimingi. Tačiau vienas šio renginio iniciatorių, pasakodamas įspūdžius, tarsi apsidrausdamas ištarė: „Kraštotyrininkė Janina Valančiūtė sakė, kad jau galima apie kolūkius kalbėti.“ Abejonių nėra: žmonės vis dar vengia prisiminti kolūkius dėl sovietmečio ideologijos niuansų.
Prieš kelerius metus išleistoje monografijoje „Endriejavas“ nušviestas platus istorinis laikotarpis, bet iš jo „iškritęs“ vienas paskutiniųjų – kolūkinės santvarkos metai. Taigi žmonių karta, kurios gyvenimas prabėgo kolūkyje, liko užmarštyje. Jie pasijuto nejaukiai. Stebėjosi: kodėl? Paprasti žmonės – mechanizatoriai, nuo ankstyvo ryto iki vėlumos plušėję laukuose neišlipdami iš primityvaus traktoriaus kabinos ir praradę sveikatą, melžėjos, rankomis melžusios bandas karvių, kiaulių šėrikai, tampę kibirus su jovalu, kol išsiklaipė sąnariai. O kauptukais „daužyti“ piktžoles burokų „normose“ reikėjo visiems kolūkiečiams. Darbščių žmonių dirbo kolūkiuose. Ir sugebėta įvertinti, pagerbti darbštuolius – geras žodis kiekvieną sušildo. Argi jie kalti, kad gyveno tuo laikotarpiu? Kiekvieno prigimtinė teisė ateiti į šį pasaulį, bet laiko nepasirinksi, kaip ir tėvų, aplinkos. Gali būti, jog kai kas nenorėtų prisiminti šio vargo. Kai kas išdrįsta pasakyti, kad tuomet žmonės buvę draugiškesni, nuoširdesni – ne tokie pikti, užsisklendę kaip dabar. Seniūnei Laimutei Šunokienei atrodo, kad reikia knygos ir apie buvusį kolūkį.
Skirtingų kartų žmonių nuomonė apie kolūkinį kaimą skirtinga. 90-uosius skaičiuojantis Petraičių kaimo šviesuolis Vincas Štulcas sakė išgyvenęs visus kolektyvizacijos įvykius: nuo kolūkio susikūrimo iki jo griūties. „Nesijaučiau laisvas kolūkyje. Pirmininkai, brigadininkai piktnaudžiavo tarnyba. Už puslitrį naminės darbadienius užrašydavo, girtuoklystė vyravo, mulkino žmones – šaukė susirinkimus, bet kalbėjo ne apie tai, kas vyksta. Kolūkyje dirbau pirmuoju apskaitininku, vėliau traktorininku. Mechanizatoriai buvo laikomi „pijokais“. Aš negirtavau, bet ir jų neskundžiau valdžiai. Kolūkyje žmonės nedirbo kaip sau, nes buvo atimta iniciatyva – nebuvo nuosavybės. Kolūkių pirmininkai, partiniai darbuotojai melavo valdžiai apie primilžius, grūdų derlių ir gaudavo premijas už popierizmą“, – šių eilučių autorei pasakojo V. Štulcas. Jis tvirtino, jog buvę pirmininkai, specialistai jaučia nostalgiją kolūkiui, jį vertina kaip gerą dalyką. Buvusio kolūkiečio troškimas – objektyvus šio istorinio tarpsnio vertinimas.
Taigi būtų neobjektyvu, nepaminėjus jaunesnės kartos atstovo nuomonės. Endriejaviškis Eugenijus Kalvaitis, kurio jaunystė prabėgo kolūkyje, nelaiko tai vergyste. „Būdamas moksleivis kartu su bendraamžiais šake kroviau šieną į kupetas ir kitus sunkius darbus dirbau. Mes neniokojome aplinkos – energiją išliejome dirbdami, žinojome rublio „skonį“. Ir baigęs tuometę žemės ūkio akademiją dirbau agronomu kolūkyje. Kiek jaunimo buvo, kiek veiklos… Ne, neišvykome į Vakarus, bet aplankėme Maskvą, tuometį Leningradą, Kijevą, Armėniją, Čekoslovakiją. Kiek pamatyta… Pagal uždarbį turėjome šią galimybę“, – prisiminimais dalijosi Eugenijus ir akcentavo, jog nė vieno istorinio laikotarpio negalima idealizuoti ar ignoruoti.
Taigi reikia kalbėti apie kolūkius. Objektyviai. Reikia pasakoti jaunajai kartai apie šį istorinį tvarinį, nes jauni žmonės neįsivaizduoja, kas tai yra. Bet mes baiminamės istorijos, nes nesame laisvi dvasioje. Kaip anuomet kolūkietis kolūkyje.
Bet ir žemės ūkio veiklos virsmas iš kolūkių į privačius ūkius atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę dar neaprašytas. Sulaukę kolūkių griūties, kaimo žmonės entuziastingai ėmėsi savarankiško ūkininkavimo, tačiau ne visiems vienodai sekėsi. Ne kiekvienas gimęs verslininku. Taigi ir dabar nėra taip gerai, kaip norėtųsi.
