Armija
Humoreska
Vytautas baigė teisės studijas Vilniaus universitete, gavo magistro diplomą. Su draugais ir tėvais atšventęs ir savaitę pailsėjęs, išėjo į miestą ieškoti darbo. Namiškiai jį išlydėjo ir su nekantrumu laukė pareinant. Grįžo Vytukas vakarop pavargęs, bet laimingas:
– Priėmė mane į armiją.
Džiaugsmas užliejo namus, nors žinia ir buvo kiek netikėta. Mama apsiverkė, tėvas, jaunystėje irgi ragavęs kareivio duonos, prispaudęs rankas prie šlaunų, išsitempė kaip styga:
– Sveikiname, sūnau, ne be reikalo tiek metų krimtai rimtus mokslus. Kokį laipsnį tau suteikė?
– Pradžiai eilinio, o paskui bus matyti.
– Ir aš kažkada pradėjau nuo eilinio, – stengiasi sūnų padrąsinti tėvas.
– Kiek pamenu, eiliniu ir baigei, – visiškai ne laiku priminė žmona.
– Kas aš buvau – kaimo berniokas? – nepyksta šeimos galva. – O čia – magistras. Geriau sakyk, kokia alga?
– Kol kas standartinė, mažoka.
– Užtat gausi laiku, nes čia – ne koks nors bankrutuojantis uab‘as, – įsiterpia ir močiutė.
– Ką reikės dirbti, ar nepervargsi? – graudenasi mama.
– Dirbti nereikės, – ramina sūnus.
– Kaip tai – nereikės?
– Armijoje nedirbama, ten tarnaujama, – paaiškina armijos statutą tėvas.
– Kaip su maitinimu? – susirūpino ir močiutė.
– Nebepaklausiau.
– Priesaiką davei? – tėvas nepaliauja didžiuotis sūnumi.
– Kol kas tik parašą padėjau, nes iškilmingos aplinkos nebuvo.
– Ar spėjai draugų susirasti?
– Be problemų, – šypsosi sūnelis. – Beveik trečdalis ten – buvę mano kursiokai.
– Jėga, – džiaugsmo nebesuvaldo tėvas. – Bus jums, – pagrūmojo rytų pusėn. – Būčiau jaunesnis, norėčiau ir aš tarnauti tokioje armijoje.
– Tėveli, tu irgi buvai į ją įstojęs ir kiek pamenu, nelabai tada džiūgavai, – netikėtai pareiškia Vytukas.
– Kada, kaip? – dingo tėvo kariška laikysena.
– Per ekonominę krizę.
– Nieko nebesuprantu, – išrasojo tėvui kakta, – apie kokią armiją mes šnekame?
– Ar tau dar neaišku – bedarbių.
Algimantas VAŠKYS
