Pinigai laimės neatneša. Ar tikrai?
„Jeigu antrą kartą grįšiu į Lietuvą, tai tik susirinkti paliktų daiktų“, – socialiniuose tinkluose klaidžioja emigrantų paleistas „bajeris“. Ar taip pas mus blogai?
Klaipėdos uoste vienoje lietuviškoje krovos kompanijoje paprastas darbininkas per mėnesį uždirba apie 3 000 eurų. Dirbančiųjų šioje įmonėje nė su pagaliu neišmuši iš Lietuvos. Priešingai – dirba keliolika vyrų, sugrįžusių iš Anglijos, Norvegijos. Įdomu tai, kad įmonėje dirbama šeimomis: tėvai, sūnūs, žentai. Įmonės vadovas sako, jog jam reikia sąmoningų darbininkų, patriotų, kurių nereikėtų stumdyti – užtat uosto terminale dirba tik pamainos viršininkas ir darbininkai, daugiau prievaizdų nereikia, nes žmonės pluša kaip reikiant, nes žino, kad jų triūsas bus solidžiai įvertintas. Atlyginimą gauna ne už valandas, o konkretų darbą. Ir, beje, administracijos darbuotojų algos šioje kompanijoje yra didelės, bet mažesnės už darbininkų.
Statistika byloja, kad dar prieš metus vidutinė alga daugelyje Klaipėdos uosto įmonių, neatskaičius mokesčių, buvo perkopusi 1 000 eurų ribą. Galima tik pasidžiaugti, kad vieninteliam mūsų šalies uostui gerai sekasi – yra darbo ir skalsaus uždarbio.
Tačiau šiame kontekste graudu girdėti socialinių darbuotojų godas. „Padedu vienai 4 asmenų šeimai, du nedirbantys tėvai, du vaikai, šeima gauna 400 eurų socialinę pašalpą. O aš, socialinė darbuotoja, auginanti du vaikus, turiu tuos 400 eurus užsidirbti pati sunkiu darbu… Kada pagaliau mes, socialiniai darbuotojai, ir mūsų pragyvenimo lygis nebus sulyginamas lygybės ženklu su pašalpų gavėjais?“ – su gėla balse klausia šioje srityje dirbanti klaipėdietė moteris.
Sunku patikėti ir tai išties nenormalu, kad socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, dirbantys žmonės, patys yra socialiai remtini. Neišgyvendami iš savo algų jie turi prašyti kompensacijų už būstą, karštą ir šaltą vandenį… Štai viena socialinių paslaugų įstaiga uostamiestyje nuolat gauna antstolių pranešimus dėl 10 proc. įstaigos darbuotojų skolų už komunalines paslaugas (!). O vienos darbuotojos skolas esą išieško net aštuoni antstoliai, mat moteris, slaugydama sunkiai sergančią mamą, surizikavo paimti greitąjį kreditą… Socialinės srities darbuotojai jau pavargo skųstis, jog yra nuolatinėje stresinėje situacijoje dėl savo klientų skurdo, mirčių, klientų šeimos narių agresijos prieš artimuosius ir darbuotojus, nuolatinės įtampos dėl nežmoniškai didelių darbo krūvių, mažų atlyginimų, neužtikrinančių darbuotojų ir jų šeimos narių gerovės.
Tokiomis žiniomis socialiniuose tinkluose dalijasi klaipėdiečiai socialiniai darbuotojai, bet ir mūsų rajone šios srities darbuotojai greičiausiai negali pasigirti oriais atlyginimais. Iškalbingas faktas yra tai, jog iš rajono biudžeto išlaikomų maždaug trečdalio darbuotojų atlyginimai yra tik minimalūs – tie patys 400 eurų neatskaičius mokesčių nuo šių metų sausio 1 dienos. Solidžiais atlyginimais pasigirti negali ir aukštesnės kvalifikacijos tarnautojai, specialistai, kurių jau reikia ieškoti su žiburiu. Štai neseniai rajono Taryba patvirtino brangesnes kultūros įstaigų paslaugas, tačiau tai girdėdamas ne vienas šios srities darbuotojas turbūt atsiduso: „O kada didės mūsų algos?“ Į pakeltas kainas su nerimu, matyt, pažvelgs ir šių paslaugų vartotojai: ar beišgalės leisti vaikus į pabrangusius užsiėmimus, ar nebus per brangu kaimo bendruomenei nuomoti salę renginiams?
Grįžtant prie skambiosios emigrantų frazės apie sugrįžimą į Lietuvą antrą kartą, galima būtų apibendrinti, kad iš tėvynės žmones veja būtent nelygybė, kuri įvardijama kaip socialinė atskirtis. Vieni dirbdami išlaiko šeimas ir kuria gerovę savo vaikams ir anūkams, o kitus, sąžiningai dirbančius, už skolas štai pjauna antstoliai. Ir svarbu ne tik pinigai, svarbu požiūris į žmogų, pagarba jo darbui. Ekonomisto Gitano Nausėdos teigimu, valdžia nusprendžia viešojo sektoriaus atlyginimus didinti per vėlai ar per mažai, ir dėl to turime tokius darbo rinkos, pajamų skirtumus, socialinę atskirtį.
