Gargždiškės eiliuoti laiškai buvusiam laikui

Gargždiškės Snieguolės Liucijos Žukauskienės pirmoji poezijos knyga „Žvaigždės“ į pasaulį išėjo beveik prieš porą dešimtmečių. Tuomet jos pristatyme dalyvavusi viena valdininkė nuoširdžiai stebėjosi: „Užuot įsigijusi prabangius kailinius, už savo pinigus išleido eilėraščių knygą. Gražus prisiminimas šeimai, artimiesiems“. Po ilgokos pertraukos pernai pasirodė šeštoji – „Rugpjūčio naktis“. Sulaukusi 70-ojo gimtadienio, autorė skausmingai apmąsto dramatišką žmogaus gyvenimą – akimirksnį Visatos laiko rate. Dylantis laikas – pagrindinis motyvas jos eilėse. S. Žukauskienė pati iliustravo savo leidinius. Meniškos prigimties gargždiškei piešimas, tapyba – maloniausi raiškos būdai.

– Po ilgokos pertraukos išleidote dar vieną eilėraščių knygelę, kurios nepristatėte visuomenei…

– Kelerius metus gyvenu užsidariusi savyje. Nebeinu į literatų susitikimus. Man patinka būti vienai, gyventi vienatvėje, nors visi žmonės man geri.

Garsiai kalbėti nemėgstu. Išjaustos, išgyventos mintys liejasi popieriuje. Bet didele kūrėja savęs nelaikau. Atėjo momentas, kai nebesinorėjo rašyti. Ir netikėtai susapnavau pranašišką sapną. Man kažkas kalbėjo: „Tu parašei knygą „Rugpjūčio naktis“. Kai tavo eiles skaito, moterys verkia.“ Iš tiesų juodraščiuose buvo likusių daug neišspausdintų eilėraščių. Peržiūrėjau. Be to, iš visų savo knygelių surinkau eilėraščius, rašytus anūkams, ir sudėjau į skyrių „Būkite laimingi“. Knygelę skiriu mylimiems anūkams – Gabrielei, Augustinui, Martynai, Ginui ir Liepai. Daugiausia džiaugsmo iš šios, mažiausios anūkės. Jai ėjo septinti metai, kai išleidau poezijos knygelę „Rugpjūčio naktis“. Skaityti dar gerai nemokėjo, bet vedžiodama piršteliu, skaitė eiles, skirtas jai. Buvo laiminga.

– Jūsų eilėse – atodūsiai iš sielos gelmių dėl nenumaldomai skubančio laiko, neišsipildžiusių jaunystės svajonių, širdies nešildančio gyvenimo rudens. Ir, regis, beviltiškas meilės šauksmas. Jūsų eilėse daug liūdesio. Kodėl?

– Argi gyvenimas linksmas? Jame daug kančios, neteisybės, praradimų. Turi susitaikyti netekęs brangių žmonių. Bet liūdesys gražus: visi liūdi skirtingai, dėl kitokių priežasčių, o džiaugsmas vienodas.

– Eiliuotomis mintimis grįžtate, kur gimėte ir užaugote – prie Babrungėlio. Jaudinančios eilės apie trečiąją jaunystę…

– Kasmet birželio paskutinį šeštadienį mes, 1962 m. laidos Plungės abiturientai, susitinkame šiame mieste prie Oginskio rūmų. Laukiame šių susitikimų – labai gera susitikus. Išlikome tokie patys – linksmi, nuoširdūs. Stebiu buvusius klasės draugus. Matau išlikusius pirmosios meilės ženklus, trečios jaunystės skambančius varpus. Grįžusi rašau eilėraštį ar miniatiūrą. Pernai prieš susitikimą išleidau knygelę „Rugpjūčio naktis“, bet nedalyvavau. Šiemet padovanojau kiekvienam. Joje išspausdintas eilėraštis „Trečioji jaunystė“.

– Keletas Jūsų muzikalių eilėraščių tapo dainomis. Jos operos solisto Vytauto Kurnicko repertuare šalia Salomėjos Nėries, Eugenijaus Matuzevičiaus, Dalios Kudžmaitės, Vytauto Skripkos bei kitų žymių autorių eilių, kurioms sukurta muzika. Papasakokite.

– Mano eiles apie meilę surado operos solistas V. Kurnickas. Pirmiausia jo žmonos prašymu parašiau eilėraštį „Močiutė“, kuriam sukūrė muziką. Vėliau ją pritaikė kitiems mano eilėraščiams: „Gūdi šalta naktelė“, „Kodėl?“, „Senoji liepa“, „Mylimai senelei“, „Meilė“. Buvau pakviesta klausytis šių dainų atlikimo, tačiau nuvykau tik du kartus. Buvo įdomu, kad mano tekstams pritaikė operinę muziką.

– Kūrybine gyslele apdovanota Jūs rašote ne tik eiles – domina ir kitos meninės raiškos sritys.

– Man svarbus kūrybinis procesas – nesvarbu, koks. Didžiulis malonumas modeliuoti ir siūti drabužius. Sau. Savo sukurtus drabužius įamžinau fotografijose. Tai neišsipildžiusios svajonės tapti drabužių dizainere liudijimas. Kai jaučiuosi sveikesnė, piešiu. Ankstyvą pavasarį ir rudenį tapau. Pamilau naują techniką – monotipiją. Šis tapybos būdas įdomus, paveiksluose atsispindi smulkiausios detalės.

– Neketinate gerbėjų pradžiuginti savo kūrybos pristatymu?

– Planuoju šį rudenį Gargžduose, rajono Savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje, surengti monotipijų parodą.

• Snieguolė Liucija Petkevičiūtė-Žukauskienė gimė 1943 m. spalio 26 d. Plungėje. Nuo 1962 m. gyvena Gargžduose.
• Ji išleido eilėraščių knygas: „Žvaigždės“ (1995 m.), „Mėnulio pilnatis“ (1998 m.), „Paukščių takas“ (1999 m.), „Žvaigždžių vainikas“ (2003 m.), „Likimo ratas“ (2005 m.), „Rugpjūčio naktis“ (2013 m.).
• S. L. Žukauskienė yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Ji ne tik kuria eiles, miniatiūras, bet ir tapo, modeliuoja drabužius.

Kai suskamba vidudienio

Vėjai,

Išblėsta židinys

Ir svajonių laivai

Neišplauks į mėlyną

Nežinią?

Atminimų lašai nutekės

Per ilgesio brydes,

Liks neperlipti

Bendro gyvenimo slenksčiai…

Bėgu į šaltą, žvaigždėtą

Žiemos naktį.

Ten lauki tu,

Brangus, mylimas,

Nes iš namų išvijo ilgesys

Ir neviltis.

Negali apkabinti, bučiuoti,

Priglausti.

Gali tik žvelgt

Į mylinčias akis

Ir tyliai kuždėti:

„Tu – mano, tu – mano,

Tu – mano lemtis,

Viltis, įšaldyta lede,

Aistra, išblaškyta

Dešimtmečių vėjų,

Širdies gėla,

Jos nuraminti vien žvilgsniu

Nebegali.

Lyg rūdys platoniška meilė

Mūsų metus suėdė…

Nesulaikiau

Nesulaikiau akimirkų

Jaunystės.

Jos įsirėžė raukšlėse

Ir atminty.

Skaičiuoju laiką,

Mėginu sugrįžti

Į tuos metus, kai buvome jauni.

Liepsnojo akys, degė širdys,

Susitikimai taip mieli.

Nejau prabėgo tiek dešimtmečių?

Jausmai nebesugrįš.

Nebus susitikimų,

Draugai mylėti ilsis

Kapinių glėby…

Kodėl gi tik trumpam

Mes išleisti į žemę?

Skubėjom, klydom, mokėmės

Ir nieko neišmokę,

Taip skaudžiai atsisveikiname

Su gyvenimu…

Gyvenimo kelias

Mes einame per gyvenimą,

Atsitrenkdami į kietas

Neteisybės uolas

Ir riedančius

Po kojomis akmenis.

Einame, kenčiame,

Gydom suvargusias sielas

Ir žaizdotus kūnus.

Pagaliau… lūžtame

Rudens nesulaukę,

Lyg medžių šakos

Audrų nudraskytos.

Aš pavydžiu saulei

Ir klajūnui vėjui…

Žmogaus gyvenimas – skubėjimas.

Nėra tokios širdies,

Nėra tokio kūno,

Kuris laikui nepaklustų…

Liepai

Sapnus gėlėtus,

Sapnuojančią mergaitę,

Į žemę pašaukė ateiti

Rugpjūtį šiltą,

Kada žiedai jurginų linksta,

Kai byra varpos į aruodus,

Kai vaisiais ir daržovėm

Puošiasi sodai.

Iš tų žiedų, tarytum

Iš žvaigždžių,

Aš jai laimingą ateitį

Buriu…

Rugpjūčio naktis

Po nakties žolynų

Sidabrinę rasą

Braidžioja mėnulis basas.

Ir taip šals jis ligi ryto,

Kol saulutė motinėlė

Ankstų rytą kėlė,

Kaseles šukavo,

Kojeles sušildė,

Kad vėjužis vakarinis

Debesis krūvon suvaręs,

Jau sušildyt negalėtų,

Tik lietutį varinėtų

Žemelei pagirdyt…