Gerovės pradžia

HUMORESKA

Prieš sukuriant gerovės valstybę, buvo nutarta paklausti šalies gyventojų, kaip jie įsivaizduoja tą gerovę, maža ko. Vaikinas su anketa rankose užsuko pas Petrauskus.

– Manau, kad žmonės tokioje valstybėje turi solidžiai uždirbti, senjorai gauti geras pensijas, gydymas galėtų būti nemokamas, visi turėtų nuosavą būstą, – į pateiktą klausimą atsakė Petrauskas.

– Ir kad nebūtų karo, – pridėjo Petrauskienė.

Vasiliauskų norai buvo minimalūs.

– Kiek čia mums seniams bereikia, – šyptelėjo Vasiliauskienė, – norėtųsi tik už Petrauskus geriau gyventi.

Vasiliauskas dar kuklesnis:

– Man užtektų ir to, kad jie biednesni už mus būtų.

– O kaip dėl karo?

– Ar su Petrauskais? – pašoko nuo kėdžių Vasiliauskai. – Bus.

– Bet Petrauskienė sakė, kad nenori karo, – suglumo jaunuolis.

– Pati tikroji, jūs mažiau klausykite, ką ji tauzija, – nesivaržydama nervinosi Vasiliauskienė. – Tiek jai tereikia, sužinos, kad už juos geriau gyventi norime, ir prasidės visokios nesąmonės.

– Netikiu, – jaunuolis varto anketą su Petrauskų atsakymais, – jie kaip tik kalbėjo, jog norėtų, kad visi aplinkui būtų sotūs, laimingi ir draugiškai sugyventų.

– Sakote – visi? O mus ar paminėjo? – kiša nosį prie anketos Vasiliauskienė.

– Konkrečiai tai ne.

– Taip ir maniau, – skeryčiojasi Vasiliauskas, – o ar sakė, kad jų tvora pasviro į mūsų pusę?

– Mes tokių klausimų neužduodame.

– Tai kaip jūs sukursite gerovės valstybę, esminių dalykų neišsprendę?

Algimantas VAŠKYS