Dovanėlė
Humoreska
– Tėvai, ar neužmiršai, kad artėja Petrausko jubiliejus, laikas būtų pagalvoti apie dovaną. Tikriausiai pameni, kad jie mums pernai auksinių vestuvių proga „įtrenkė“ televizorių su šimtas dvidešimt vieno centimetro įstrižaine?
– Televizorius gerai, bet kam ta įstrižainė, po šiandienai nesuprantu.
– Mes nepanaudojome, gal vaikams pravers, jiems gi viską paliksim. Manau, kad turime neatsilikti ir įteikti kažką tokio, kad Petrauskai ilgai atsimintų ir džiaugtųsi.
– Tu nesikarščiuok, pirmiausia reikia sudėlioti prioritetus.
– Kas tėi bie?
– Nesame tokie turtingi kaip Petrauskai ir visko neaprėpsime. Turime apsispręsti, kas svarbiau: kad ilgai atsimintų ar kad ilgai džiaugtųsi.
– Manau, kad svaresnis būtų pirmas variantas.
– Tada keptuvė bus kaip tik.
Keptuvė tai keptuvė. Pasveikinti Petrausko susirinko vaikai, giminaičiai, artimiausi draugai ir buvę kolegos. Visi su vokeliais ir trumpais palinkėjimais. Vasiliauskas rėžė ilgą ir jausmingą kalbą, įteikdamas keptuvę patarė sveikai maitintis ir sulaukti šimto metų.
– Dėkui jums, kaimynai, už tokią jautrią dovaną, – abiem padėkojo Petrauskas, – paklausysiu jūsų patarimo, šimto metų gal ir nesulauksiu, bet pažadu, kad naudosiu šitą keptuvę iki gyvenimo pabaigos.
– Teisingai kalbi, kaimyne, sėkmės tau ir kad tavo pažadas išsipildytų, – Vasiliauskienė subučiavo Petrauską, – ir atmink, ši keptuvė ne šiaip koks pigios skardos gabalas, o firminė su dvejų metų garantija.
Algimantas VAŠKYS
